Teatras – kaip kolektyvinio mąstymo instrumentas

Stopkadras iš Jean Cocteau kinojuostos „Le Testament d’Orphée“ (1959)

Premjeros „Orfėjas“ režisierius Žilvinas Vingelis: „Teatras – kaip kolektyvinio mąstymo instrumentas“

Balandžio 26, 27 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjera „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo, poeto, dramaturgo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Apie artėjančią premjerą, kūrybinius spektaklio procesus ir Jeano Cocteau asmenybę kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.

Režisierius Žilvinas Vingelis

Kuo tau, kaip režisieriui, menininkui, įdomi J. Cocteau asmenybė ir kūryba?

Jeaną Cocteau aš jau seniai nusižiūrėjęs, nes domiuosi tarp sapno ir realybės gyvenančiais kūrėjais, rašytojais, dramaturgais ir multitalentais, tarpdisciplininiais menininkais, o Cocteau – ir tas, ir tas. Juolab kad jis yra ne tik autorius, bet ir labai sunkiai aprėpiama, iki galo nesuprantama asmenybė. Jis ir dramaturgas, ir poetas, dailininkas, piešėjas, grafikos dizaineris, muzikos prodiuseris, bokso vadybininkas, aristokratas, nuo opiumo priklausomas narkomanas, veltėdis, darboholikas, atvirai homoseksualus, bet turėjęs santykių su paskutiniojo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II pirmojo pussesere, mirtinai susipykęs su André Bretonu, bet geriausias Igorio Stravinskio, Eriko Satie, Pablo Picasso draugas… Reikia pasakyti, kad gebėjimas vienam menininkui užimti tiek erdvės, sukelti tiek prieštaravimų, taip pat skirtingų amatų meistrystė XX a. pirmoje pusėje nebuvo labai gerbiama. Todėl žmonės dažnai Cocteau mistifikuodavo arba žemindavo jį. Juk jis galėjo parašyti sartrišką, pakankamai egzistencinį tekstą, dekadentišką eilėraštį ir čia pat susukti visiškai sapnišką siurrealistinį filmą… Šalia viso to, visai netikėtai, didelę įtaką jam padarė katalikybė. Kai J. Cocteau buvo dar vaikas, nusižudė jo tėvas, šeima buvo labai turtinga ir labai tikinti.

Esama pasakojimų, kad jis dviem savaitėms užsidarydavo, vartodavo opiumą, o tuomet išeidavo visiškai pakeitęs stilių, profesiją, toną, laikyseną… Tai mitai, kurie atskleidžia ne tiek biografiją, kiek jo vaidmenį XX a. pirmosios pusės Paryžiaus kultūroje. Tie, kurie jo nekentė, sakė, kad jis savo paveikslus vogė iš Picasso arba nebaigtus Picasso eskizus nusisavino kaip savo… Dabar nėra abejonės, kad Cocteau buvo viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės Paryžiaus asmenybių, besikeičiančio pasaulio pilietis. Meno istorijos kontekste sakoma, kad tik po jo provokacijų mes galime priimti kitos kartos menininkus, tokius kaip Andy’is Warholas, Bobas Wilsonas, Davidas Lynchas ir pan., kurie nebėra vienos srities stiprūs profesionalai, o tiesiog laisvos asmenybės, menininkai, kuriantys savo visatą įvairiais formatais ir skirtingose disciplinose. Toks buvo ir Cocteau. Kone visose meno srityse galima įžvelgti Cocteau šešėlį, jis visada provokuodavo visuomenę, būdavo žingsniu priekyje. Universalų menininką Cocteau šiandien mes atvirai įvardijame kaip klasikinį dramaturgą, nuostabų kino režisierių. Na, o kalbant apie Orfėją, Cocteau sukūrė visą Orfėjo filmų trilogiją: „Poeto kraujas“ (1930), „Orfėjas“ (1950) ir „Orfėjo Testamentas“ (1960). Taigi Orfėjo mitas yra pagrindinis Cocteau savęs perkūrimo pavyzdys, meninio identiteto prototipas, kūrybinės karštligės objektas, alter ego, vidinių (ir išorinių?) transformacijų ir metamorfozių projektas, kurį pirmą kartą atrado, kurdamas šią pjesę 1925 m. Prieš pat Cocteau mirtį prasidėjo jo garbinimas, jis paliko šį pasaulį jau pripažintas, tačiau iškeliavo dramatiškai: menininką ištiko miokardo infarktas, sužinojus apie geriausios draugės Édit Piaf mirtį.

Kokios pjesėje atskleidžiamos temos tau atrodo svarbiausios?

Pjesėje jungiami iš pažiūros nesuderinami dalykai: antikinis mitas čia supinamas su to meto Paryžiaus gyvenimu, šiuolaikinio žmogaus ambicijomis ir aklumu. Orfėjas vaizduojamas kaip žinomas to laiko poetas ir dainius – šiandien jį būtų galima suprasti kaip popmuzikos žvaigždę. Orfėjas gyvena su Euridike, buvusia bakchante, kuri atsisakė audringos savo praeities, tačiau atsidavusi žmona poetui menkai terūpi. Jis apsėstas minties parašyti eilėraštį, pertvarkyti poeziją ir sudalyvauti Trakijos poetų konkurse. Cocteau į pjesę įveda svarbų personažą – arklį, siurrealistų mėgstamą dadaistinį pegasą, Cocteau opiumo priklausomybės įkūnijimą, kuris, belsdamas į grindis, diktuoja Orfėjui žodžius, kuriuos šis užrašinėja ir laiko eilėraščiais. Taigi, kalbant apie pagrindines pjesės temas, reikia pasakyti, jog jau pirmojoje scenoje atsiskleidžia Cocteau humoras, bet kartu ir rimtumas, misticizmas, taip pat – psichologinio realizmo ir radikalaus siurrealizmo šokis, neturintis aiškių ribų. Kita pjesės ašis yra aistringos meilės tarp dviejų žmonių, patiriančių buitinių, kūrybinio gyvenimo ir kt. išbandymų, tema. Taigi tai asmenybės, menininko santykis su visuomene, su bendruomene, kuriai jis kuria, realybės ir nerealybės santykis ir tam tikra kvaila ambicija kažką nustebinti. Kol vaikaisi šios ambicijos, galbūt prarandi tai, kas svarbiausia, ir kai susigrąžini tai, ko tavo akys pasiilgo, negali tuo džiaugtis.

Ruošdamasis spektaklio premjerai, bendradarbiauji su skirtingų humanitarinių sričių specialistais, padedančiais atskleisti J. Cocteau kūrybos ir asmenybės reikšmę, įvairiapusiškumą. Kodėl tau svarbu medžiagą išanalizuoti keliais pjūviais, pažvelgti iš skirtingų perspektyvų?

Dirbant teatre, man rūpi spektaklio estetinė ir garsinė plotmės, artimas tarpdiscipliniškumas, stipri vizualiųjų menų įtaka, įdomių asmenybių ieškojimas, medijų ir aktoriaus santykių suvokimas kaip polifoniškų, vienas kitą papildančių, bendravimas su kitų profesijų žmonėmis, nuo filosofų iki inžinierių, programuotojų ir pan. Man atrodo, kad darbas įgauna prasmę, kai jį kurdamas susiduri su kitu lauku, todėl būtina dalytis patirtimi. Matau didžiulę naudą, kai žmonės, tyrinėjantys konkretų dalyką, gali įkvėpti menininkus apie tai kalbėti ir praplėsti jų akiratį, bet taip pat matau ir atvirkščią naudą – laikyti mąstytojus, humanitarinio pasaulio atstovus arti teatro, įkvėpti juos skirti dėmesio teatrui, dėstyti apie teatrą, jį permąstyti. Yra ne kartą atsitikę, kad renginiuose dalyvavę lektoriai vėliau šias temas įtraukia į savo paskaitas – taip spektaklis tampa paskaitos turiniu arba jį papildo. Pvz., ir šiame procese, ruošdamasis repeticijoms, konsultavausi su prof. dr. filosofu Gintautu Mažeikiu, o jau pradėjus dirbti Gintautas visai komandai padovanojo specialią paskaitą ir diskusiją. Manau, mes esame tiek sėkmingi, kiek sugebame suvokti, kad mūsų susitikimas yra prasmingesnis už mus savaime, kitaip tariant, mūsų dialogas yra protingesnis ir daugiau atskleidžiantis už mus paskirai. Keli konponentai, veikdami kartu, sukuria daugiau nei jie patys. Tikiu, kad ir su žmonėmis taip pat. Tai atrandu su savo kūrybine komanda, aktoriais. Todėl man artimesnis bendruomeniškas, bet ne kolektyvinis kūrimas. Manau, kad režisierius turėtų neapsibrėžti savo pažinimo ir darbo metodo ribų, mokėti pamatyti potencialą pasiūlymuose, greit orientuotis ir spontaniškus atradimus čia pat konvertuoti į spektaklio kalbą. Režisierius privalo iškelti bendrą mįslę, užkrėsti aistra ją įminti, paskatinti žmones kurti, sukurti atmosferą, kurioje jie jaučiasi laisvai ir kūrybiškai, inicijuoti dialogus ir į dramaturginę proceso organizavimo struktūrą sudėlioti tą procese ir dialoge gimusią minčių ir idėjų polifoniją. Esu įsitikinęs, kad spektaklis priklauso nuo to, kokios yra repeticijos. Taigi, siekiant daugiadiscipliniškumo ir „atvirų langų“, mes permąstome, kas mums yra teatras, ar jis reikalingas, kiek mes kuriame iš inercijos ar dėl to, kad esame taip išmokę, o kiek tai iš tiesų reikalinga, artima. Juk dažnai, kurdami „uždarais langais“, galime savo galvose susikurti iliuziją, kad tai įdomu, bet tiesą sužinosime tik susitikę su kitu. Juolab kad gilinantis į tokio kaip Cocteau kūrybą, esama daugybės skirtingų kontekstų ir požiūrio kampų. Kuriant svarbu suprasti ir atrasti vis daugiau, tuomet spektaklis bus nuolat gyvas, besikeičiantis, tobulėjantis, nes mes ne tiesiog statome spektaklį, o mąstome šia tema. Taigi teatras čia tampa kolektyviniu mąstymo instrumentu, kuris turi tęstis ir po premjeros.

Kokią spektaklio viziją turi? Kokius uždavinius keli kūrybinei komandai?

Pirmiausia labai svarbu pabrėžti, kad mes viską kuriame kartu, vienu metu: projekcijas, scenografiją, muziką – manau, kad visa istorija, vaizdas, garsynas turi būti kuriami kartu su aktorių vaidyba. Pastaruoju metu savo kūrybiniame darbe nemažai eksperimentavau su medijomis, garso menu, instaliacijomis. Jaučiu džiaugsmą galėdamas grįžti į aktorinio teatro teritoriją ir bandydamas šiuos atradimus sujungti su savo tikrąja profesija – teatro režisūra ir darbu su aktoriais. Man patinka komplikuoti erdvę, žaisti su fizikinėmis taisyklėmis, kuriant tam tikrą iliuzionisto, mago teatrą, kai žiūrovui nėra lengva perprasti ribą, kur prasideda viena ir baigiasi kita, kai, derinant aktorinį meistriškumą ir įtaigą su medijomis, personažai nejučia pratęsiami. Taigi kiekvienas spektaklio kūrybinės komandos narys ne tik turi konkrečią užduotį, bet ir privalo pagelbėti kitam. Pvz., muzikos daug kuriama dirbant su aktoriais, įrašinėjant jų garsus ir iš jų kuriant garso dizainą. Bendras spektaklio turinys gali susidėti iš gyvos aktorių vaidybos, objektų teatro, kaukių teatro, vaizdo projekcijų, garsų dizaino, muzikos (įrašytos ar atliekamos gyvai), bet svarbiausia yra, kokią atmosferą šie komponentai kuria kartu. Visos šios detalės pasakoja ne tik pjesės autoriaus sumanytą istoriją, bet atkuria ir jo kūrybinį pasaulėvaizdį, inicijuoja giminystę tarp heterogeniškų įvaizdžių, įsteigia nepažintą erdvę, greitina ir stabdo laiko tėkmę. Taigi mūsų uždavinys – įsigilinti į Cocteau pasaulį, kuris turi realybės momentų, bet gali staiga pereiti į siurrealybę, tačiau tuos „perjungimus“ paslėpti, sulieti, kad žiūrovas galėtų keliauti šiais struktūriniais lygmenimis, nepatirdamas grubių slenksčių purtymo.

Trumpai apie spektaklį

Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybinį gyvenimą. 1926 m. šią pjesę Paryžiuje pastatė armėnų kilmės prancūzų teatro režisierius Žoržas Pitojevas (Georges Pitoëff, tikr. Georgij Pitoev) su žmona Liudmila Pitojeva (Ludmilla Pitoëff). Premjerinio spektaklio dekoracijas kūrė rašytojo Victoro Hugo proanūkis Jeanas Hugo, o kostiumus – prancūzų dizainerė, „Chanel“ mados namų įkūrėja ir pasaulinė mados ikona Coco Chanel. Savo kūrybiniame gyvenime J. Cocteau bendradarbiavo ir kūrė su tokiais savo kartos menininkais kaip Erikas Satie, Pablo’as Picasso’as, Guillaume’as Apollinaire’as ir kiti.

Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybinis metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi… Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat – chirurgus aukštalipius, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitus siurrealistinius įvaizdžius, tapusius J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.

Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Antanas Dirsė, Robertas Petraitis.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjerą „Orfėjas“ kviečiame išvysti balandžio 26, 27 d. 18.30 val. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.

Apie režisierių Žilviną Vingelį

Žilvinas Vingelis – Lietuvos teatro režisierius, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas ir meno vadovas, Vilniaus teatro „Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius. Nuo 2019 m. Žilvinas yra „Kosmos Theatre“ organizuojamų kasmetinių tarptautinių vizualinio teatro dirbtuvių „Kosmos LAB“ meno vadovas, o nuo 2021 m. – Vilniaus teatro „Lėlė“ organizuojamos kasmetinės šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ koordinatorius. Be vizualinio ir šiuolaikinio muzikinio teatro, Žilvinas eksperimentuoja virtualios realybės, mobiliųjų aplikacijų, instaliacijų, muzikinių eksperimentų, šiuolaikinės operos srityse, bendradarbiauja su lietuvių videomenininkais, vizualiųjų menų atstovais ir kompozitoriais tarpdisciplininiuose meno projektuose. Ž. Vingelis taip pat yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas bei meno doktorantas. 2021 m. su kūrybine komanda buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ Pandemijai atsparaus teatro kategorijoje. Rež. Žilvinas Vingelis – 2023 m. VVMT organizuojamo konkurso „DramaTest“ nugalėtojas, vertinimo komisijai pristatęs eskizą pagal J. Cocteau pjesę „Orfėjas“.