Patricija Droblytė-Dainė: Tiesa

Tiesos atradimas susijęs su grįžimu į save kaip į namus – t. y. į tą savasties dalį, kurios nepasiekia nerimas. Čia vyrauja ramybė, kurią sudrumsti – pozityviąja prasme – gali tik nuostaba, atriedanti iki jos su kiekviena įsitikrinimo banga.

Mums tiesa reikalinga kaip oras. Tiesa – teikiantis tikrumo jausmą. Tai gali būti įsitikinimų apie tikrovę sistema, įvedanti ir palaikanti tam tikrą tvarką mūsų sąmonėje, o sykiu sauganti ją nuo visa niokojančio chaoso. Daugybė tiesų yra savaime suprantamos. Tai tiesos apie materialaus pasaulio tvarką, žmonių bendrabūvio sąlygas.

Kai tiesa ima skilti, dalytis – kitaip tariant, tolti nuo pradinio tikrumo, tuomet atsiranda poreikis primesti savo tiesą kitam ar kovoti su svetima tiesa.

Keista girdėti, kai vienas tiesos ieškotojas sako kitam: „Mūsų paradigmos radikaliai skiriasi“. Tarytum tarp mūsų žiojėtų neįveikiamos prarajos. Šiaip jau tokį pasakymą galima būtų vertinti kaip atitolimo nuo tiesos diagnozę <…> Jau pats priešpriešinimo faktas sufleruoja, kad pilnos tiesos nesugriebėm <…> Mūsų patirtis ir sukauptos žinios – teorinės ir praktinės – nuteikia vienokiam ar kitokiam požiūriui į tai, kaip turėtų būti tvarkomas pasaulis ar tam tikros mus dominančios sritys. Tai vadinama daliniu žinojimu ir dalinėmis tiesomis. Bet net ir čia pasirengimas ginti savo tiesą kaip aukščiausią ir priešiškumas kitokiam požiūriui nėra išmintingiausia pozicija <…>.

Tiesa nėra kažkur toli – ten, įmantrių tekstų puslapiuose ar pinklaus diskutavimo vingrybėse. Ji yra čia pat, mumyse ir tarp mūsų. Nes tiesa – tai ne idėja, o pats gyvenimas, pati būtis. Tiesa – ne sąvoka, nors apie ją ir galima kalbėti sąvokomis. Apskritai kalbėti galima apie viską, kas sudaro mūsų patyrimo turinį, bet tai nereiškia, kad aptarimo objektas mums dėl to tampa aiškus <…>.

Filosofinis požiūris negali atverti tikrovės pamatų, bet gali tapti tiltu – savotiška susisiekimo priemone tik tol, kol yra kur riedėti – kol dar yra koks nors atstumas. Taigi filosofavimas tėra artėjimas, o ne galutinumas. Tai nuolatinis minties tikslinimas, savotiška mąstymo higiena, tačiau galutinės tikrovės atžvilgiu filosofija visada liks filologijos vietoje. Žinoma, tai nereiškia, kad filosofija su pamatiniais dalykais nesusisiekia – anaiptol, ji padeda išgryninti tų dalykų suvokimą. Tačiau be patyrimo medžiagos ji tampa bejėgė, o jeigu atkakliai laikosi savo, nesiremdama kažkuo daugiau nei ji pati – dargi klaidinanti. Ginčydamiesi dėl galutinės tiesos statuso filosofai tampa filologais <…>

Kai kas nors bando įteigti man savo tiesas iš aukšto arba įbrukti kontrabanda, galiu būti tikra – tuokart jis su tiesa prasilenkia.

Pagal: Patricija Droblytė-Dainė „Tikrumo paieškos ir gyvenimas širdimi“, (2023, 15-20 psl.)
Asociatyvi portalo iliustracija: Ingo Ellerbusch / Unsplash