Tiesa
Tiesa yra kuriama patyrimo eigoje, kaip įgyjama sveikata, turtas ir jėga.
Štai čia prieš mus kaipmat pakyla racionalizmas. Aš įsivaizduoju, kad racionalistas sako: „Tiesa nekuriama, ji egzistuoja absoliučiai ir yra ypatingas santykis, kuris nelaukia jokio verifikacijos proceso, bet aplenkia patyrimą ir visada sutampa su jį atitinkančia tikrove. Mūsų įsitikinimas, kad anas daiktas ant sienos yra laikrodis, yra teisingas, nors niekas per visą pasaulio egzistavimo laiką jo nepatikrintų. Vien tai, kad minčiai būdingas šis transcendentinis santykis, padaro ją teisingą, nesvarbu, ar ji bus patikrinta, ar ne. Teigdami, kad tiesos esmė yra verifikacijos procesai, jūs, pragmatistai, įkinkote arklį paskui vežimą. Šie procesai yra tik jos buvimo požymiai, tik nevykę būdai jau post factum įsitikinti, kuri iš mūsų idėjų jau turėjo šią nuostabią savybę. šita savybė pati savaime yra amžina, kaip ir visos esmės bei kokybės. Ji betarpiškai būdinga mūsų mintims, pašiai kaip joms būdingas klaidingumas ar padrikumas. tiesos negalima analitiškai suskaidyti į jos pragmatinius padarinius.”
/…/
„Tiesa”, trumpai tariant, yra tik patogus mūsų mąstymo būdas, kaip „teisingumas” yra tik patogus mūsų elgesio būdas.
Patogus beveik visais atžvilgiais, bet patogus, žinoma, apskritai, nes kas tinka visam esamam patyrimui, nebūtinai lygiai taip pat tiks ir visam tolesniam patyrimui. Patyrimas, kaip žinote, kartais išsilieja per kraštus ir verčia mus tikslinti savo formuluotes.
[Džeimsas V. Pragmatizmas. Vilnius: Pradai. 1995. P. 223-226]
Naujausi komentarai