Tomas Akvinietis

Tomas Akvinietis (Thomas Aquinas, 1224/5-1274 – viduramžių filosofas, scholastas. Susiejo krikščioniškąją tradiciją su Aristotelio filosofija. Gimė netoli Neapalio, Italijoje. Penkerių metų buvo išsiųstas į Monte Cassino vienuolyną, iš kurio išvyko mokytis į Neapolio universitetą. Įstojo į vienuolių domininkonų ordiną. 1273 m. išgyveno apreiškimą, po kurio liovėsi rašyti ir išgyveno dar keturis mėnesius. 1323 m. paskelbtas šventuoju. Pagrindiniai veikalai „Summa contra Gentiles“ ir „Summa Theologaiae“.

Tomas Akvinietis perėmė Aristotelio idėją, kad kiekviena būtybė – ir augalas, ir gyvūnas, ir žmogus – turi sielą. Augalų siela – maitinančioji, gyvūnų – maitinančioji ir juslinė, o žmogaus – maitinančioji, juslinė ir racionali. Kiekvieno kūno siela yra substancinė būtent šio kūno forma. Siela, būdama kūno forma, pati negalinti būti kūniška. Racionalioji žmogaus siela susideda, anot Tomo Akviniečio, iš dviejų dalių: intelekto ir valios. Tomas Akvinietis išskiria du žmogaus ir Dievo santykio aspektus. Viena vertus, Dievas suteikia žmogui jo egzistenciją, tuo žmogus nuo Dievo tolsta (exitus). Kita vertus, jis siekia Dievo kaip tikslo ir prie jo sugrįžta (kreditus). Sekdamas Aristotelio knyga „Nikomacho etika“, T. Akvinietis žmonių veiksmus laiko laisvais, sąmoningais, intencionaliais ir pasirenkamais. Tuo jie skiriasi nuo atsitiktinių veiksmų (pvz., čiaudėjimo, traukulių), kurie būdingi ir kitoms gyvoms būtybėms. Žmonių veiksmai turi tikslą. Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, anot T. Akviniečio, yra laimė.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code