Commedia
Šiuolaikinis „informacijos“ kultas jau gerai nežino, kam reikalingas į begalybę nusidriekiantis „mistinis Informacijos kūnas“, nes jo giluminis pateisinimas yra visuotinės apgaulės priemonių kūrimas, maginė hipotezė ir propaganda. Taip galima valdyti pasaulį elektroninės demonologijos lygmeniu – paskirstyti niekaip medžiagiškai neapčiuopiamų pinigų srautus, blevyzgoti, sukčiauti, laužtis į kiekvieno piliečio būstą, priversti jį būti nuolat ratu lekiančia vovere, azartiniu lošėju, visagaliui ir pusdieviui tolygu narkomanu, galutinai užteršti jo ir taip infantilišką sąmonę ir panašiai kaip archajinėse šamanų bei magų kultūrose „pavogti“ sielą, užburti stebukliniais virtualios „tikrovės“ ženklais ir atvaizdais.
[Algis Uždavinys. Proto sutemos ir postmodernizmo kultas. Ad vesperum. 2006, Nr. 1, P. 114]
Kartoti, kad gyvenimas mena teatrą, būtų tikrai paviršutiniška ir banalu, jeigu nuolatos neregėtum kone pažodinio šio palyginimo patvirtinimo. Tačiau viena yra teigti, kad socialinė būtis tėra surežisuotas ritualinis vaidinimas, o visai kita – abejoti jo realumu ir mėginti pabėgti į egzaltuotų arba kas daug blogiau liguistų svajonių pasaulį.
[Algis Uždavinys. Ištikimybė gyvenimo scenai. Literatūra ir menas. 2003 02 07. Nr. 2936, P. 2]
Dauguma šiame pasaulyje gyvenančių žmonių yra girti, nes iliuzijas sukelia ne vynas, bet klaidingas požiūris į tikrovę. Tik numiręs žmogus „išsiblaivo“, nes pasitraukia iš tragikomiško fizinės ir socialinės būties teatro. Nebelieka su juo susijusių lūkesčių. Tačiau mirti galima ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Keisti tikrovės suvokimo perspektyvą, vadinasi, – atsisakyti sielą gniuždančio arba netikrais malonumais viliojančio stereotipo. Manau, kiekvienas menininkas turi numirti ir prisikelti, kad galėtų kitiems liudyti laisvėjančios dvasios viziją. Siela primena dumblą mėgstančią žuvį, kuriai patinka sąmonės prieblanda, todėl ne kiekviena žuvis pasiryžta išplaukti į skaidresnius vandenis.
[Algis Uždavinys. Išplaukiančių žuvų metas. Kultūros barai. 2004. Nr. 3]
Meilės aistra ir mirties nostalgija – tai du neatsiejami to paties padavimo dėmenys, nes tiktai atsidavusi visagalei dieviškajai liepsnai siela gali tikėtis aktualiai dvasiškai atgimti.
[Algis Uždavinys. Mirties ir meilės anatomija. 7 meno dienos. 1997 08 15. Nr. 33 (288), P. 8]
Kai, praeidamas namo kampą, į žvaigždes pakeli galvą, matai kaip virpa ir siūbuoja žemė. Matai, jog ir tavo gyvenimo commedia yra lyg susapnuotas vežimas, kuriuo riedi vaškinėmis mirusiojo akimis į žalią, girliandomis papuoštą kiemą. Negailestinga yra Viešpaties šviesa, jeigu esi tik Caravaggio siluetas, laikantis baltą vynuogių kekę.
[Algis Uždavinys. Žiedai visada besišypsantiems. Literatūra ir menas. 1999 04 24, Nr. 17 (2741), P. 8]
Naujausi komentarai