Hermis
Hermis gali būti suvoktas kaip archetipinė funkcija, kaip mitinė tam tikros rūšies paradigmų personifikacija. Dėl šios priežasties sophia perennis mokyklos tradicionalistai, sekdami dar helenizmo laikais paplitusia „lyginamąja teologija“, be jokių išsamių analitinių komentarų ir kaip savaime aiškų dalyką deklaruoja, kad Hermis tėra viena metafizinė esybė, kuri gali pasireikšti skirtingais pavidalais ir kurią skirtingos kultūros įvardija nevienodai. Jis yra Dzeuso ir Majos sūnus Hermis, arabų pranašas Idris (kurį al-Biruni sutapatina su Budhasafu, t.y. Majos sūnumi Buda), žydų Epochas (Henokh, Ukhnukh), persų Hušangas arba Gajomartas, germanų Odinas (Votanas) ir netgi actekų sparnuotasis žaltys Kecalkoatlis (Quetzalcoatl). Minėtieji tradicionalistai (R. Guenonas, Titlas Burckhardtas, S. H. Nasras) archetipą aiškina kaip transcendentinį provaizdį, platonišką Idėja (eidos, idea), kuri islamo teologijoje tapati dieviškajam Vardui arba Atributui. Būtent šių vardų sklaida kuria teofanijų kosmosą ir reiškiasi įvairiais pavidalais noetinėje (arba dvasinėje), psichinėje bei fizinėje srityje.
[Algis Uždavinys. Archetipiniai ir istoriniai Hermio Trismegisto pavidalai. Kultūrologija 14. Rytai-Vakarai: komparatyvistinės studijos.Sud. A. Andrijauskas. Vilnius. 2006. P. 93]
Naujausi komentarai