Škotų poetas Jimas Stewartas: gera vaizduotė būtina ir mokslininkui, ir rašytojui

Kauno technologijos universitete (KTU) kūrybinio rašymo dirbtuves vedęs škotų poetas ir akademikas Jimas Stewartas tikina, jog lietuvių studentai niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių Škotijoje ar kitose šalyse. Dėstytojas džiaugėsi, kad į labiau merginų mėgstamas kūrybinio rašymo paskaitas Lietuvoje atėjo ir daug vaikinų.

Vieno iš kūrybinio rašymo studijų programų koordinatorių Dundee universitete (Škotija, Jungtinė Karalystė) J. Stewarto teigimu, kūrybinis rašymas treniruoja vaizduotę. „Buvo manoma, jog mokslas ir menas – tai dvi skirtingos sritys, tačiau šis požiūris kinta, nes yra neteisingas. Juk tiek mokslui, tiek menui reikalingos kūrybinės pastangos“, – svarsto poetas.

– Kokį įspūdį jums paliko KTU studentai? Ar jie kitokie nei škotai?, – paklausėme J. Stewarto.

– Man patiko KTU studentai. Manau, jie nelabai skiriasi nuo besimokančiųjų bet kurioje kitoje pasaulio šalyje – jie jauni. Kai kurie iš jų dar nedrąsūs, kiti – drąsesni. Turėjau pasistengti, kad tie, kurie turėjo ką pasakyti, nedominuotų paskaitoje. Tokiais atvejai tiesiog sakydavau: „Labai įdomu, gal galime atverti diskusiją plačiau?“

Ypač smagu buvo tai, kad paskaitoje dalyvavo tiek daug vaikinų. Paprastai kūrybinis rašymas pritraukia daugiau moterų. Tiesa, nežinau, kodėl.

– Argi nėra taip, kad rašytojų vyrų daugiau nei moterų?

– Istoriškai tai labai ilgai buvo tiesa. Tačiau situacija pradėjo keistis dar XX a. pradžioje ir pokyčiai paspartėjo su antrąja feminizmo banga. Dabar turime šimtus puikių anglakalbių moterų rašytojų. Nežinau, kokia situacija Lietuvoje.

– Viena iš populiariausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų yra Kristina Sabaliauskaitė, galbūt tai rodo besikeičiančias tendencijas. Ką manote apie patį universitetą?

– KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas, kuriame dėsčiau, labai modernus ir erdvus. Kadangi jis į naujas patalpas perkeltas neseniai, trūksta paveikslų ant sienų, gėlių ir panašių interjero elementų. Dabar toks jausmas, jog koridoriai per daug aidūs.

Apskritai, pastebėjau, jog viskas Lietuvoje erdvu – gatvės, aikštės, patalpos, prekybos centrai. Turite visiškai kitokį požiūrį į erdvę nei britai.

– Minėjote, kad tai – jūsų pirmoji kelionė į Europą. Kokie įspūdžiai?

– Nemanau, kad Lietuva yra tipinė Europos šalis jau vien dėl to, kad jūsų kalba nepanaši į jokią kitą. Niekada nebuvau įkėlęs kojos į kontinentą (mes, britai, esame linkę laikyti savo salą atskira nuo Europos) ir tai yra pirmas kartas, kai viešiu šalyje, kurioje anglų kalba nėra valstybinė. Man tai – didelis iššūkis.

– Iššūkis dėl to, kad žmonės kalba svetima kalba? Ar teko pakliūti į situacijas, kai nesusikalbėjote?

– Planuoju Vilniuje žiūrėti Eimunto Nekrošiaus spektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“. Keturios su puse valandos lietuvių kalba – tikiuosi į ją visiškai pasinerti. Kol kas girdėjau tik žmonių pokalbių nuotrupas gatvėje, kurios, žinoma, man nieko nesako.

Esu nustebęs, kiek daug lietuvių kalba angliškai. Pavyzdžiui, „Akropolyje“ ieškojau atviručių. Spaudos kioske paėmiau keletą jų ir, priėjęs prie kasos, išgirdau angliškai: „Ar norėsite pašto ženklų?“ Iš kur pardavėja žinojo, kad su manimi reikia kalbėti angliškai?

Matyt, esu nepanašus į lietuvį, bet man sunku pasakyti kodėl. Ir kolegos universitete sakė, kad negalėčiau būti lietuvis, mat esu per daug atsipalaidavęs.

– Britai užsienio kalbų mokėjimu negali pasigirti?

– Mane sužavėjo tai, kad pardavėja paprastoje parduotuvėje kalba angliškai. Didžiojoje Britanijoje pradinėje mokykloje nemokoma užsienio kalbų – žmonės pasirenka jų mokytis, būdami paaugliai ar dar vėliau. Manau, kad tai buvusio imperinio mąstymo išdava – kam mums mokytis kitų kalbų, jei visi moka angliškai?

– Bet juk tai – natūralu.

– Gal ir taip, bet labai daug prarandi, kai negali su žmonėmis kalbėtis jų kalba, kai negali skaityti literatūros originalo kalba.

– Mokėte kūrybinio rašymo technologijos universitete. Koks ryšys tarp šių, atrodytų, nesusijusių, sričių?

– Techninis rašymas yra visai kitoks nei kūrybinis, tačiau geras mokslininkas privalo būti kūrybingas, o geras rašytojas privalo išmanyti metodus. Šios sritys susisieja. Jungtinėje Karalystėje dar visai neseniai apie mokslą ir meną buvo kalbama kaip apie dvi nesusijusias sritis – mokslininkai neišmanė meno ir tuo didžiavosi, o menininkai nieko neišmanė apie mokslą ir tuo taip pat didžiavosi.

Šis požiūris keičiasi, nes pradedama suprasti, kad tiek mokslas, tiek menas reikalauja kūrybinių pastangų. Reikalingi skirtingi įgūdžiai, tačiau turi sugebėti nestandartiškai mąstyti, eksperimentuoti ir atrasti. Šios savybės būtinos rašant, kad ir koks tas rašymas būtų – mokslinis ar kūrybinis.

– Taigi, besimokydamas kūrybiškai rašyti, tuo pačiu mokaisi ir kūrybiškai mąstyti?

– Kūrybinis rašymas – tai vaizduotės pratybos, o gera vaizduotė būtina ir mokslininkui, ir rašytojui.

– Ką reiškia būti geru rašytoju?

– Visų pirma, turi mylėti kalbą, antra, turi tikėti, kad tai, ką pasakoji yra svarbu – turi trokšti, kad tavo apsakymas, romanas, eilėraštis pasiektų skaitytoją. Vadinasi, turi norėti tokiu būdu bendrauti su žmonėmis, išsakyti savo mintis. Be to, privalai būti geras skaitytojas – turi domėtis kitų rašytojų kūriniais, nes priklausai tradicijai. Esu tikras, kad yra lietuviška literatūrinė tradicija, taip, kaip yra ir literatūros anglų kalba tradicija. Negali jos ignoruoti – net jeigu nori sulaužyti tradiciją, turi žinoti, ką darai.

Tam, kad būtum geras rašytojas, turi aistringai mylėti rašymą ir išmanyti amatą, o tai yra viso gyvenimo darbas. Porą metų pasimokęs rašymo netapsi rašytoju – skaityti ir rašyti mokaisi visą gyvenimą.