Našlaitis

Gero tėvo nebūna – tokia jau taisyklė; ir dėl to reikia kaltinti ne vyrus, o supuvusį tėvystės ryšį. Padaryti vaiką – labai prašau; turėti vaikų – kokia neteisybė! Jei mano tėvas nebūtų numiręs, jis būtų visu savo svoriu užgulęs mane ir sutraiškęs. Laimė, jis mirė anksti; minioje tarp Enėjų, nešančių ant savo pečių Anchizus, aš keliauju vienas ir neapkenčiu tų gimdytojų, kurie visą gyvenimą nematomi joja, užsėdę savo vaikams ant sprando. Aš kažkur praeity palikau jauną numirėlį, kuris nesuskubo tapti mano tėvu, o šiandien galėtų būti mano sūnumi. Gera tai ar bloga? Nežinau. Tačiau mielu noru pasirašyčiau po vieno žinomo psichoanalitiko nuomone: aš neturiu jokio „super-ego“.

Numirti – tai dar ne viskas: svarbu numirti laiku. Kiek vėliau aš būčiau pasijutęs kaltas; sąmoningas našlaitis kaltina save: jam atrodo, jog nepatenkinti jo buvimu tėvai pasitraukė į savo dangiškuosius apartamentus. Tuo tarpu aš buvau tiesiog laimingas: liūdna mano padėtis kitiems žadino man pagarbą, teikė man solidumo; aš pats tėvo netekimą skyriau prie savo dorybių.

Ištrauka: Sartras, Ž. P. Žodžiai. Vilnius: Vaga. 1996. P. 14-15.