Žvilgsnis
Koks yra žvilgsnio pobūdis ir kaip jis pasireiškia man? Visų pirma žvilgsnis, pasak Sartre‘o, aptinkamas ne kaip percepcijos objektas, bet kaip juslinė percepcijos lauko forma. Žvilgsnis pasireiškia ne tik kaip akių obuoliai, nukreipti į mane, bet ir kaip šakų šlamesys, žingsniai už manęs, praviros durys, atitraukta užuolaida. Svarbiausia, kad norint pagauti žvilgsnį reikia „suskliausti“ pačias akis. Matantis žvilgsnį atlieka spontanišką epoche operaciją. Matomos yra ne akys ir jų spalva, dydis ir grožis, bet pats žvilgsnis su savo kryptimi, intensyvumu, galimais apžvalgos laukais ir kitomis išraiškomis. Tad suprantama, kodėl „kito žvilgsnis slepia akis“. Tiesa, sartre‘as savuose žvilgsnio aprašymuose akcentuoja „buvimą matomam“, t.y. situaciją, kurioje kito žvilgsnis yra nukreiptas į mane ir aš jį aptinku ne kaip objektą pasaulyje, bet kaip suvokimą to, kad esu apžiūrinėjamas. Kito žvilgsnis visada nurodo manąjį savęs patyrimą. Būti matomam – tai reiškia būti objektu kitam. Objektyvavimą Sartre‘as supranta kaip kovos už laisvę momentą. Kitas objektyvuodamas mane pasiglemžia mano laisvę, ir atvirkščiai – objektyvuodamas kitą aš paneigiu jo laisvę. Buvimą objektu kitam Sartre‘as interpretuoja hegeliškos pono ir vergo dialektikos kontekste. Būti objektu kitam reiškia buvimą vergu.
[Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai// Kito problema Sartre‘o fenomenologinėje antropologijoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 2009. 185]
Naujausi komentarai