Modernizmas versus postmodernizmas

Kai „postmodernizmo“ tema yra svarstoma „dekonstruktyvistų“ ratuose, tampa privaloma – tai lyg gerų manierų ženklas – pradėti nuo negatyvios nuorodos į Habermasą, išlaikant tam tikrą distanciją jo atžvilgiu. Nors ir neatsisakydami šio įpročio, norėtume jam suteikti naują prasmę: paskelbti, jog pats Habermasas yra postmodernistas, nors ir savotiškai, pats to nežinodamas.

Kad pagrįstume šią tezę, patyrinėsime, kaip Habermasas konstruoja opoziciją tarp modernizmo (kurį apibrėžia proto universalumo siekis, tradicijos galios atmetimas, racionalaus argumento, kaip vienintelio būdo ginti įsitikinimą, priėmimas, bendruomenės gyvenimo, reguliuojamo savitarpio supratimo ir pripažinimo, leidžiančio išvengti prievartos, idealas) ir postmodernizmo (kurį apibrėžia šio universalumo siekio „dekonstrukcija“ nuo Nietzsche’s iki „poststruktūralizmo“; bandymas įrodyti, jog šis universalumo siekis yra neišvengiamai ir iš esmės „klaidingas“, slepiantis tam tikrą galios santykių tinklą; kad universalus protas pačia savo forma yra „represyvus“ ir „totalitarinis“; kad jo tiesos siekis yra ne kas kita kaip retorinių figūrų sekos sukuriamas efektas). Ši opozicija yra tiesiog klaidinga: nes tai, ką Habermasas apibrėžia kaip „postmodernizmą“, yra vidinis modernizmo projekto apvertimas; tai, ką aprašo kaip įtampą tarp modernizmo ir postmodernizmo, yra vidinė įtampa, apibrėžianti modernizmą nuo pat jo pradžios.

Ar estetinė, antiuniversalistinė individo, formuojančio savo gyvenimą kaip meno kūrinį, etika nebuvo modernistinio projekto dalis? Ar genealoginis universalių sąvokų ir vertybių demaskavimas, universalaus proto kvestionavimas nėra modernistinė procedūra par excellence? Ar teorinio modernizmo esmės nesudaro atskleidimas „tikrųjų turinių“, slypinčių anapus „klaidingos sąmonės“ (ideologijos, moralės, ego), kurios pavyzdžių pateikė Marxo – Nietzsche’s – Freudo triada? Ar ironiškas, autodestruktyvus gestas, per kurį protas savyje atpažįsta represavimo ir dominavimo jėgas ir kovoja prieš jas – gestas, kurį matome nuo Nietzsche’s iki Adorno ir Horkheimerio Švietimo dialektikos – ar šis gestas nėra aukščiausias modernizmo veiksmas?

Vos tik nekvestionuojamoje tradicijos galioje randasi plyšių, įtampa tarp universalaus proto ir specifinio turinio, siekiančio išvengti jo gniaužtų, tampa neišvengiama ir nepanaikinama.

Taigi skiriamoji linija tarp modernizmo ir postmodernizmo turi eiti kitur. Ironiška, jog būtent Habermasas, atsižvelgiant į tam tikrus esminius jo teorijos bruožus, priklauso postmodernizmui: lūžis, skiriantis pirmąją ir antrąją Frankfurto mokyklos kartas, – kitaip tariant, Adorno, Horkheimerį bei Marcuse’ę nuo Habermaso – atitinka lūžį tarp modernizmo ir postmodernizmo.

Adorno ir Horkheimerio Švietimo dialektikoje, Markuse’s Vienmačiame žmoguje, kur jie atskleidė represyvų „instrumentinio proto“ potencialą ir siekį įvykdyti radikalią revoliuciją šiuolaikinio pasaulio istorinėje visumoje bei sunaikinti utopinę perskyrą tarp „susvetimėjusių“ gyvenimo sričių, tarp meno ir „realybės“, modernistinis projektas pasiekė savikritinio išsipildymo viršūnę. Kita vertus, Habermasas yra postmodernus būtent dėl to, jog pripažino laisvę ir emancipaciją kaip pozityvią sąlygą, nors modernizmui ji rodėsi kaip susvetimėjimo forma: estetinės sferos autonomija, funkcinis skirtingų socialinių plotmių skyrimas ir t. t. Šis modernistinės utopijos atmetimas, susitaikymas su tuo, jog laisvė galima tik remiantis tam tikru pamatiniu „susvetimėjimu“, įrodo, jog esame postmodernistiniame pasaulyje.

Ši sumaištis dėl lūžio tarp modernizmo ir postmodernizmo pasiekia kritinį tašką, kai Habermasas diagnozuoja, jog poststruktūralistinis dekonstrukcionizmas yra dominuojanti šiuolaikinio filosofinio postmodernizmo forma. Priešdėlio „post-“ vartojimas abiem atvejais neturėtų mūsų klaidinti (ypač jei prisiminsime svarbų, bet dažnai išleidžiamą iš akių faktą, jog terminą „poststruktūralizmas“, nors jis žymi prancūzų teorijos kryptį, išrado anglosaksai ir vokiečiai. Terminas rodo, kaip anglosaksų pasaulis suvokia ir lokalizuoja Derrida, Foucault, Deleuze’o ir kitų teorijas – pačioje Prancūzijoje niekas nevartoja termino „poststruktūralizmas“). Dekonstrukcionizmas yra modernistinė procedūra par excellence; jame pateikiama galbūt pati radikaliausia „demaskavimo“ logikos versija, pagal kurią prasmės suvokimo vienybė suprantama kaip reikšmės mechanizmų padarinys, kaip pasekmė, kuri gali pasireikšti tik tuomet, jei ji visiškai ignoruoja ją sukūrusį tekstinį judėjimą. „Postmodernistinis“ lūžis įvyksta tik Lacano darbuose, nes jis tematizuoja tam tikrą realų trauminį branduolį, kurio statusas lieka labai dviprasmiškas: Tikrovė priešinasi simbolizacijai, tačiau drauge yra jos retroaktyvus produktas. Šiuo atžvilgiu galime teigti, jog dekonstrukcionistai iš esmės vis dar yra „struktūralistai“ ir kad vienintelis „poststruktūralistas“ yra Lacanas, teigiantis malonumą kaip „tikrą Daiktą“, centrinę negalimybę, aplink kurią struktūruojamas kiekvienas reikšmės tinklas.

Ištrauka: Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005. P. 310 – 312