Nendartaliečio ataskaita

Netolimoje ateityje Jungtinių Robotų Modelių Organizacija (JRMO) sušaukė neeilinę konferenciją Homo sapiens išnykimo klausimu.

Vienas iš pranešėjų, jo retenybė nendartalietis, kalbėjo pakankamai glaustai, bet iš esmės. Tai buvo keli trumpi ir keli pratisi riauktelėjimai, susivėmimas bei 25 sekundės tylos, smerkiant šią rūšį. Užklaustas, kodėl smerkė ne 60 sekundžių, įprastai numatomų reglamento, pranešėjas atsakė, kad tai padarė iš pagarbos čia susirinkusiųjų laikui.

Nendartaliečio ekspresijos transkripcijoje keliamas klausimas, kodėl jis, dar kitaip vadinamas „Sniego žmogumi“, taip retai ir itin nenoriai bendravo su šiais padarais. Atsakymas buvo gana paprastas. Tiesiog Homo sapiens baisiai nemaloniai veikė subtiliai išlavintas tauraus padaro jusles. Tokia situacija buvo ne visada, o tik kelis paskutinius jo gyvenimo amžius, kai šios rūšies evoliucija pasuko regreso kryptimi.

Dėl pranešėjui nežinomų priežasčių, šie gyviai ėmė keistai elgtis. Pavyzdžiu, po aštuonias ar daugiau valandų alinti save kažkokia beprasme veikla, maža to, jie užsimojo visą pasiekiamą aplinką paversti, pasitelkiant jų pačių terminiją, vienu dideliu asfaltuotu mauzoliejumi. Ši nekrofilija neapsiribojo vien tuo. Pagrindinis tų individų dvoko šaltinis – jų mityba. Ši rūšis, vietoje įprasto vandens, gaminosi nuodingus skysčius, o maistą atstojo kažkokios keistos jų mechaninių kūno pratęsimų išskyros, kurias patys dar ir valgė. Aišku, pasitaiko, kad ir koks Canis lupus familiaris, kartais dar žinomas kaip šuo paprastasis, irgi pasmaguriauja savo išmatomis, na bet ne tokiais kiekiais, be to jos ir nėra tiek nuodingos ar dvokiančios.

Sunkiausia pranešėjui paaiškinti tai, kad tam kvailiojimui, gyvendami praktiškai vos tik kelis dešimtmečius, visam tam absurdui, jie skyrė beveik visą savo gyvenimui Žemėje skirtą laiką, išimtis čia būtų nebent tik miegas ir jų dauginimosi žaidimai.

Bandymai kažkaip šiuos padarus perspėti, visi kvietimai atsipeikėti ir kitokia panaši veikla, paprastai baigdavosi mėginimais gelbėtojus nužudyti, kas, savaime suprantama, be jau minėto jų dvoko ir kitų žalojančių polinkių, tampa svaria priežastimi šios padermės atstovų vengti, it kokių utėlių.

JRMO konferencijos dalyvių bendrose išvadose teigiama, jog neradus vaistų, rekomenduojama kuo skubiausiai šią rūšį stipriai sumažinti ir izoliuoti nuo viso gražaus pasaulio, deportuojant į jiems labiau tinkamas vietas. Tam pritarė pilkieji žmogeliukai, elfai, raganos ir net velniai, kurie buvo ypatingai pasipiktinę, dėl stambaus masto, jų tradicinio kuro grobimo ir išniekinimo.

Ciklo „Pasibaigiantis mūsų eros laikas“ ištrauka
Sapne transcendavo ir fragmentą nusirašė
Edvardas Šidlauskas