Prasmė ir laikas
Taigi kai tą pavasario vakarą aštuntojo dešimtmečio viduryje mano tėvas iškėlė virš galvos kūjį ir leido jam kristi ant uolienos, darė tai pasaulyje, kuris jam buvo artimas ir ištikimas. Ir tik kai sulaukiau jo amžiaus, supratau, kad už tai mokama tam tikra kaina. Kai pasaulio vaizdas prasiplečia, sumažėja ne tik jo keliamas skausmas, bet ir jo prasmė. Kad suprastum pasaulį, reikia atsitolinti nuo jo per tam tikrą atstumą. Tą, kas pernelyg smulkus, kad įsižiūrėtume plika akimi, kaip molekulės ir atomai, mes padidiname, o tą, kas per didelis, kaip debesų sistemos, upių deltos, žvaigždėlapiai, – sumažiname. Ir tik pritaikę viską savo ribotiems pojūčiams užfiksuojame. O tą, ką užfiksuojame, vadiname žiniomis. Visą vaikystę ir jaunystę mes stengiamės nustatyti tinkamą atstumą iki įvairiausių dalykų ir reiškinių. Skaitome, mokomės, patiriame, taisome. Ir vieną dieną prieiname ribą, kai visi reikalingi atstumai nustatyti, visos reikiamos sistemos sukurtos. Tada laikas ima tekėti greičiau. Jis nebesutinka savo kelyje kliūčių, viskas sustyguota, laikas teka per mūsų gyvenimus, dienos dingsta žaibiškai, ir nė nespėjus sumoti, kas darosi, mums sukanka keturiasdešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt… Prasmei reikia pilnatvės, pilnatvei reikia laiko, laikui reikia pasipriešinimo. Žinios yra atstumas, žinios yra fiksuota būsena, prasmės priešas. Kitaip sakant, mano tėvo atvaizdas tą 1976-ųjų vakarą – dvilypis: viena vertus, matau jį taip, kaip mačiau tąsyk, aštuonmečio akimis – nenuspėjamą ir gąsdinantį, kita vertus, matau jį kaip bendraamžį, per kurio gyvenimą skrieja laikas, išplėšdamas vis didesnius prasmės gabalus.
Karl Ove Knausgård. Mano kova. Mirtis šeimoje. Baltos lankos. 2021. P. 13, 14
Naujausi komentarai