Žmogus – mašina

„Mes mąstome ir esame dori žmonės tik tada, kai būname gerai nusiteikę ir žvalūs; viskas priklauso nuo to, kaip dirba mūsų mašina.“

Judėjimas, miegas, maistas – ne tik fiziologiniai, bet ir žmogaus sielos poreikiai, – tuo įsitikinęs  XVIII a. materializmo atstovas Julien Offray de La Mettrie. Todėl neskubėkite nuvertinti jo veikalo Žmogus-mašina (1747 m.), jei iš pirmo žvilgsnio idėjos pasirodys pasenusios ar naivios, o kai kurios kūrinio vietos komiškai nuskambės, tarkime:

„Nuo žalios mėsos žvėris dar labiau sužvėrėja; tas pat būtų ir su žmonėmis, jei jie vartotų tokį maistą…“

ar

„Vyno priešnuodis kava, skatindama vaizduotę pašalina galvos skausmus bei rūpesčius ir nesukelia, kaip vynas, pagirių kitą dieną.“

Arba, mąstytojas sako: kartais galima pamanyti, kad siela randasi skrandyje, nes prie kokių tik kraštutinumų nepriveda alkis.

(Tais laikais filosofai mokėjo smagiai filosofuoti ir linksmai ironizuoti. Visas veikalas parašytas gyvu stiliumi.)

Sveikas gyvenimo būdas – subalansuota mityba, mankšta ir poilsis – neatsiejamos sąlygos pilnavertiškam žmogaus funkcionavimui. Jūsų fizinė būklė  – neatskiriama sveikos sielos dalis. Smegenis filosofas vadina sielos buveine ar pačia „proto gimda“, kuri iškrypsta tiek nuo per didelio susilaikymo, tiek nuo bet kokio persisotinimo. Todėl, įžūliai drįsiu tvirtinti, kad šis traktas nepraras aktualumo visais laikais.

„Sutrikus vidaus organams, sutrinka ir vaizduotė,“ – sako autorius.

Žmogus – labai sudėtinga mašina, kurios prigimtį galima atskleisti tik a posteriori  (ne a priori). Filosofas kviečia aiškintis, ne ką žmonės galvojo apie žmogų (ne ką Descarte‘as manė, ar ką Leibnizas filosofavo), o tai, ką reikia galvoti, norint gyventi ramiai.

Siela priklauso nuo kūno ir auklėjimo. Anot filosofo, kiek žemėje yra temperamentų, tiek pasaulyje atrasime protų, charakterių, taip pat įvairių papročių. Neišlavintą protą prilygina provincijos sugadintam aktoriui. Aplinka, pradedant nuo klimato, baigiant draugija, anot filosofo, daro didžiulį poveikį žmogui.

„… protingam žmogui geriausia draugija yra jis pats, jei negali rasti panašių į save.“

Mąstytojas atlieka analogiją, lygina žmogų su keturkojais gyvūnais, paukščiais, žuvimis. Žmogus nuo žvėrių skiriasi tik smegenų dydžiu ir kokybe:

„… žvėrys, kuo mažiau jie turi smegenų, tuo yra žiauresni..“

ar

„… veikia tam tikras gamtos dėsnis, pagal kurį kuo daugiau gaunama proto, tuo daugiau nustojama instinkto.“

La Mettrie traktatas man priminė pacifisto Kurto Vonneguto apokaliptinį romaną „Galapagai“ (Kitos knygos, 2007), kuriame taip pat šmaikščiai plėtojama „Motinos gamtos“ tema, tik atvirkštine eiga. Jei filosofas išaukština žmogų kaip tobuliausią Visatos dalį, tai Vonnegutas teigia, kad dėl visų pasaulio kančių ir nelaimių kaltos žmogaus smegenys ir jo vaizduotė nupiešia naują žmonijos etapą – t. y. žmogų su mažomis smegenimis bei plaukmenimis…

Bet grįžtame prie La Mettrie, kuriam iš visų gamtos burtų labiausiai viliojantis stebuklas – pati filosofija, o laimingo žmogaus  bruožas – potraukis tyrinėti. Stebėjimas, bandymai – filosofavimo įrankiai, o didžiausi filosofai/autoritetai – gydytojai.

Taigi, mieli filosofai, nepamirškite kartą į metus profilaktiškai apsilankyti pas gydytojus; nenaktinėkite – laiku eikite gult į lovą; nepersivalgykite ir nebadaukite; užsukite į sporto salę – puoselėkite savo kūną kaip ir protą, nes tampriai jie susiję! Juk neprieštarausite sparnuotajai frazei, kad tik sveikame kūne randasi sveika siela!

Šį kartą tokį palinkėjimą parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Julien Offray de La Mettrie „Žmogus – mašina“ (Vaga, 2011)