Ar įmanoma susapnuoti tai, ko trokštame realiame gyvenime?

Woman Sleeping in Vertical Bed --- Image by © Coco Amardeil/Corbis

© Coco Amardeil/Corbis

Visi esame girdėję apie istorines asmenybes, kurias dideliems darbams pastūmėjo sapnai. Prisiminti galime, kad ir legendą apie garsųjį Gedimino sapną, todėl šis darbo skirsnis skirtas sapno sampratai, kurio pradžioje aptarsime sapną kaip psichoanalitinio tyrimo objektą, remiantis Z. Freudo „Psichoanalizės įvado“ paskaitomis. Savo įžvalgas psichoanalitikas Z. Freudas pradeda nuo sunkumų, su kuriais susiduria psichoanalizė pradėdama sapnų tyrimą. Viena iš sapno ypatybių yra jo neapibrėžtumas. Sapną sunku papasakoti, žmogus niekuomet nėra tikras, kad pasakoja jį teisingai, neiškraipant ir nieko nepriduriant. Sapne subyra asociacijos, išnyksta kritika, nelieka žinojimo.

„[…] Sapnavimas yra psichikos gyvenimas miegant, kuris ir kiek primena jos gyvenimą būdraujant, ir smarkiai skiriasi nuo jo,“ – teigia Z. Freudas. (Freud 2004: 77) Z. Freudas sapnų ryšį nusako kartu su miego būsena. Miegą apibūdina kaip būseną, kai žmogus nusisuka ir atsitraukia nuo išorinio pasaulio, kai pasaulis nuvargina jį. Biologinė miego paskirtis – poilsis, o jo psichologinis požymis – išnykęs dėmesys pasauliui. Tai liudija, jog žmogus negali ištverti pasaulio be perstojo ir jaučia poreikį sugrįžti į tą būseną, kurioje buvo prieš pasauliui atsirandant, į „egzistenciją motinos įsčiose.“ (Freud 2004: 78) Nubudimas ryte žmogui liudija lyg naują jo gimimą.

Pasak Z. Freudo, mums miegant taip pat vyksta psichinė veikla. Sapnai ir yra šios veiklos liekanos. Jis atkreipia dėmesį, kad dažniausiai sapnai – tai vizualūs vaizdai. „[…] Sapno darbas išverčia slaptąsias sapno mintis į primityvią kalbą, analogišką paveikslėlių raštui.“ (Freud 2004: 209) Todėl iš dalies sunkumai pasakojant sapnus kyla dėl to, kad vaizdus turime nusakyti žodžiais. Sapnus palygina su kinų raštu – hieroglifais, kupinų neapibrėžtumų, neturinčių gramatikos, daiktavardžių, veiksmažodžių ar būdvardžių. Kinų kalba, anot Z. Freudo, tarsi gryna žaliava, o jos neapibrėžtumą panaikina tik pats tos kalbos klausytojas, remdamasis kontekstu. Tačiau sapne viskas vyksta dar sudėtingiau.

Psichoanalitikas daro išvadą, kad „sapnas yra reakcija į miegą trikdantį dirgiklį“. (Freud 2004: 81) Pasitelkia Maury‘s bandymus su savimi, pademonstruodamas kaip išoriniai dirgikliai virsta sapno detale. Kai Maury‘s miegant uostė odekoloną – susapnavo nuotykius krautuvėlėje, kai miegant buvo nesmarkiai įgnybtas į sprandą – sapnavo toje vietoje užklijuotą pleistrą, o kai jam užlašino ant kaktos vandens lašą – sapnavo smarkiai prakaituojantį save.

Z. Freudas sapnus susieja su fantazija, su „dienos sapnais“ [Tagträume]. Sapną laiko psichiniu fenomenu, sapnuojančiojo kūriniu, jo saviraiška. Iš dalies laikosi pozicijos, kad sapnavusysis gali paaiškinti, ką reiškia jo sapnas, tačiau tai nėra jam paprasta, nes sapnavusysis dažnai sako, kad nežino, ką jo sapnas reiškia. Z. Freudas bando parodyti, kad sapnavusysis žino, tik nežino, kad tai žino ir yra įsitikinęs, kad nežino. Taigi Z. Freudo pirmoji prielaida yra ta, kad sapnas yra psichinis fenomenas, o antroji prielaida – kad žmogaus psichikoje esama dalykų, apie kuriuos jis žino, nežinodamas žinąs. (Freud 2004: 90) Aiškindamas sapno fenomeną, Z. Freudas remiasi hipnozės, kaip dirbtinio miego, tyrimų rezultatais. Hipnozės metu atliktas žmogui įtaigas lygina su natūralaus miego sapnais.

Atliekant sapnų analizę Z. Freudas naudojasi laisvųjų asociacijų metodu. Jis ragina sapnavusįjį asocijuoti – pasakyti, kokia mintis apie tam tikrą sapno elementą ateina jam į galvą, taip bandydamas atskleisti sapnavusiojo vidines nuostatas ir tai, ką paslepia sapnas. Siūlo užrašyti sapną, o šalia visas į galvą atėjusias mintis. (Freud 2004: 93-95) Anot Z. Freudo, mintys, kurias nuslopiname yra svarbiausios, lemiamos, padedančios atskleisti nesąmoningą sapno turinį, o sapno aiškinimo darbas visada susiduria su priešinimusi [Widerstand]: „Su priešinimusi susiduriame kaskart, kai /…/ mėginame pasiekti slaptąjį nesąmoningą sapno turinį.“ (Freud 2004: 104)

Anot Z. Freudo, klaidinga manyti, kad geriau miegotume, jei nesapnuotume. Sapno funkciją apibūdina kaip miego apsaugą. Sapno nuopelnu laiko tai, kad apskritai miegame. Sapnas – tai psichikos reakcija į paskutinių dienų išgyvenimus, o pagrindinė jo ypatybė – norų išpildymas. Sapnas – tai kompromisas, leidžiantis haliucinaciškai išgyventi norą, patenkinti poreikį sapne. Tokį patvirtinimą psichoanalitikas atranda kalboje, tokiose liaudies posakiuose, kaip „gražu, kaip sapne“, „šito nei sapne nesusapnuosi.“ (Freud 2004: 117)

Z. Freudas sapnus skirsto į infantilius (mažiausiai iškraipytus) ir neaiškius sapnus. Neiškraipytuose sapnuose aiškiausiai įžvelgia norų išpildymo funkciją; prie jų priskiria nerimo sapnus, pvz.: kai sapnuojama, jog svarbūs įvykiai jau yra įvykę. Galiausiai, Z. Freudas pateikia ir sapno apibrėžimą: „Sapnas – tai miegą trikdančių (psichinių) dirginimų pašalinimas, haliucinaciškai juos patenkinant.“ (Freud 2004: 122) Tačiau sapnas dažnai atrodo keistas ir nesuprantamas dėl sapno iškraipymo [Traumentstellung], kurį atlieka sapno cenzūra [Traumzensur]. (Freud 2004: 125) Sapnuose taip pat, anot Z. Freudo, dažnai susiduriame su akcentų sukeitimu, dėl ko sapnas ir tampa toks keistas. Sapnas apverčia prasmę, sukeisdamas situacijas ar asmenų santykius, pakeičia prasmę priešingybe, pvz.: sapne ne medžiotojas šauna į kiškį, o kiškis – į medžiotoją. (Freud 2004: 163) Šį procesą jis aiškina, remdamasis, kaip vystėsi kalba, jog seniausiose kalbose priešingybės „stiprus-silpnas“, „šviesus-tamsus“, „didelis-mažas“ buvo nusakomos tuo pačiu šakniniu žodžiu. Pavyzdžiui, lotynų kalboje dar ir dabar yra ambivalentiškų žodžių – altus (aukštas-žemas), sacer (šventas-prakeiktas). Šį sapno bruožą laiko archaišku. (Freud 2004: 162) Archaišku sapno bruožu taip pat laiko sugebėjimą naudotis pamiršta pirmųjų vaikystės metų medžiaga. Pasak psichoanalitiko, atmintis išsaugo tai, kas svarbu, o nesvarbius dalykus atmeta. Tai Z. Freudas nustatė, analizuodamas vaikystės amnezijos reiškinį. Vaikystės įspūdžiai išties niekada neužmirštami, tik paslėpti ir nesąmoningi. (Freud 2004: 182)

C. G. Jungas pasąmonės turinį apibrėžė taip: „visa, ką žinau, bet šiuo metu negalvoju; visa, ką anksčiau žinojau, bet pamiršau; visa, ką patyriau pojūčiais, tačiau protu nesuvokiau; visa, ką nesąmoningai ir nedėmesingai jaučiu, galvoju, prisimenu, noriu ir darau; visi būsimi dalykai, kurie manyje dar tik formuojasi ir kuriuos suprasiu daug vėliau (…)“. (Jung 2010: 514)

Sapno cenzūra nukrypsta prieš įvairius smerktinus etiniu, estetiniu, socialiniu požiūriu reiškinius, apie kuriuos nedrįstama net pagalvoti arba galvojama su pasišlykštėjimu. Cenzūra – tai, kai tam tikros Ego priimtinos tendencijos nukreipiamos prieš nepadorius norus. Z. Freudo moto: „Jei nori sužinoti, kas šiame pasaulyje yra realu, turi nuolankiai atsižadėti savo simpatijų ir antipatijų.“ (Freud 2004: 131) Jis cituoja Platono posakį, kad gerieji pasitenkina sapnuodami tai, ką blogieji iš tikrųjų daro.

Z. Freudas laisvųjų asociacijų techniką, aiškinant sapnus, dar papildo ir simbolių aiškinimu. Sapnuojantysis, anot jo, simboliką žino nesąmoningai. Simboliką priskiria nesąmoningam psichikos gyvenimui, tai įrodo, anot jo, naudojama ta pati simbolika mituose, pasakose, liaudies patarlėse, dainose, kasdienėje kalboje. (Freud 2004: 131) Pavyzdžiui, namas, kurio sienos lygios, sapne simbolizuoja vyrą, o namas su įvairiais kyšuliais ir balkonais, už kurių galima laikytis – moterį; imperatorius ir imperatorienė, karalius ir karalienė ar kiti kilmingi asmenys sapne simbolizuoja tėvus; maži gyvūnėliai, kenksmingi vabzdžiai – vaikus, brolius ir seseris; gimdymo vaizdavimas sapne susijęs su vandeniu – puoli į vandenį, išlipi iš jo, gelbsti ką nors iš vandens ir pan.; mirimą sapne pakeičia išvykimas, važiavimas geležinkeliu. (Freud 2004: 138) Tačiau Z. Freudas žengia dar toliau ir daro prielaidą, kad simboliai ir seksualumas yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir dauguma sapno simbolių yra seksualiniai simboliai. Galiausiai Z. Freudas prieina prie išvados, kad sapno nesąmonė, jo absurdiškumas turi savo reikšmę. Jo sapno studijos tapo įvadu į neurozių studiją. Z. Freud‘as kiekvieną žmogų laikė potencialiu neurotiku, o skirtumą tarp psichinės sveikatos ir neurozės laikė tik praktiniu klausimu, kurio sprendimas priklauso nuo to, „ar pakankamai individas išsaugojo darbingumą ir sugebėjimą patirti malonumą“, todėl neurozė, pasak jo, iš principo yra išgydoma. Psichoanalitikas prieina išvadą, jog neurotikų sapnai iš esmės niekuo nesiskiria nuo normalių žmonių sapnų, skirtumą tarp neurozės ir sveikatos būsenos atranda tik dieną, sapnų gyvenimo jis nepaliečia. (Freud 2004: 416, 417)

C. G. Jungas sapną apibūdino kaip trumpalaikį ir miglotą mūsų sielos produktą. Anot Jungo, anksčiau sapnas buvo suprantamas kaip lemties pranašas ir guodėjas, o dabar sapnu naudojamasi kaip pasąmonės skelbėju, kuris privalo atskleisti sąmonei nežinomas paslaptis. (Jung 2012: 33-35)

C. G. Jungas poetiškai aprašo sapną, tai „[…] yra nedidelės spalvotos durys į giliausią ir slapčiausią sielos dalį, į tą kosminę naktį, kurioje siela buvo daug anksčiau, nei atsirado pirmoji ego-sąmonė ir kuri išliks siela nepriklausomai nuo to, kokius tolius ego-sąmonė kada nors pasieks, nes kiekviena ego-sąmonė yra izoliuota, skaidydama ir išskirdama ji pažįsta tik atskirybes ir mato tik tai, kas susiję su šiuo ego. Ego sąmonė, net jei ji pasiekia ir tolimiausius žvaigždynus, susideda tik iš apribojimų. Kiekviena sąmonė viską atskiria, tačiau sapnuose mes tampame gilesniu, visuotesniu, tikresniu, amžinesniu žmogumi, dar stovinčiu pirmapradės nakties tamsoje, kur jis vis dar buvo visa ir visa buvo jame, kai jo vieninga prigimtis dar buvo laisva nuo visų ego priklausomybių. Iš šios visa vienijančios gelmės kyla sapnas, kad ir koks jis būtų vaikiškas, groteskiškas ar nemoralus.“ (Jung 2010: 516)

Pasak Z. Freudo, „Akivaizdusis sapnas“ („manifeste Traum“), t.y. sapnas, kokį mes jį prisimename, yra tik fasadas, nieko neleidžiantis spręsti apie namo vidų. Tačiau jei sapnavusysis papasakoja savo sapno detales, atsiranda galimybė suprasti kokios temos linkme krypsta jo mintys, turinčios jam asmeninę reikšmę ir atskleidžiančios prasmę. Šis minčių kompleksas, anot Z. Freudo ir C. G. Jungo, yra konfliktas, kurio prieštaringumas sapne užmaskuojamas arba išsprendžiamas, tai tam tikra prasme reiškiantis norų išsipildymą. Tačiau ne visi sapnai yra paprastos prigimties ir tik retais atvejais, pasak psichoanalitikų, galima kalbėti apie akivaizdžių norų išsipildymą, kaip tai atsitinka sapnuose, sukeltuose kūniškų potraukių (Leibreiztraume), pavyzdžiui, kai miegodami jaučiame alkį ir patenkiname jį susapnavę, kad puotaujame prie valgiais nukrauto stalo.

Pasak Z. Freudo, esama neįsisąmonintų norų, kurių prigimtis nesiderina su būdraujančios sąmonės supratimu. „Egzistuoja tam tikri nemalonūs troškimai, kurių žmogus nenori pripažinti turįs, – kaip tik tokius norus Freudas laiko tikraisiais sapnų šaltiniais.“(Jung 2012: 33-35) Pavyzdžiui, duktė myli savo motiną, tačiau dažnai sapnuoja, kad jos mama miršta. Tokį sapną psichoanalitikai interpretuoja taip, kad didžioji dalis to, kas ateina iš pasąmonės, pradžioje pasižymi infantiliškumu – kaip „noras, skambantis labai paprastai: „Ar ne tiesa, tėti, kad kai mama mirs, tu mane vesi?“ Ši infantili noro išraiška atstoja aktualų troškimą ištekėti, troškimą, kuris dėl tam tikrų, dar neišaiškintų priežasčių yra jai skaudus.“ (Jung 2012: 33-35) Ši mintis sapnuotojos yra „nustumiama į pasąmonę“, kur įgyja infantilią išraišką, nes pasąmonės turimą medžiagą daugiausia sudaro vaikystės reminiscencijos (neaiškus, miglotas prisiminimas, atgarsis; su tuo prisiminimu susijusi mintis).

Toks būtų psichoanalitikų požiūris į sapną kaip psichinį fenomeną. O kaip pasaulio tvarka paklūsta sapno dėsniams pasaulinės literatūros klasikoje? J. L. Borges‘as novelėje „Griuvėsių rate“ aprašo pagrindinio veikėjo tikslą susapnuoti žmogų, kuris „[…] troško jį išsapnuoti visą, tarsi gyvą, ir įterpti į tikrovę.“ (Borges2000: 41) Herojus palaipsniui keliauja iš realaus gyvenimo į sapnų pasaulį. Jo sapnai – chaotiški, vietoje veidų – kaukės, jis ieško sielos, kurią vertėtų įvesti visaton, bet negali jos įžvelgti. Nėra taip paprasta, anot J. L. Borges‘o, savo noru nukeliauti į sapnų pasaulį. Tačiau galiausiai jo herojui tai pavyksta – susapnuoti granato spalvos plakančią širdį, vėliau išsapnuoti plaučių arteriją, griaučius, vokus, plaukų gausybę. „Jis išsapnavo visą žmogų, jaunuolį, bet tasai jaunuolis neįstengė atsikelti, prabilti nei atsimerkti. Kiauras naktis vyras sapnavo jį miegantį.“ (Borges2000: 43) Taip tikruoju herojaus gyvenimo tikslu ir prasme tampa gyventi sapnų pasaulyje, nes išsapnuotasis tampa jam labai artimu, tarsi tikruoju sūnumi. Herojus sukuria žmogų, tai jo tvarinys, kuris turėtų nubusti ir tapti gyvu, o tapti gyvu, juk tai reiškia išlipti iš sapnų pasaulio į realybę. Taip atkeliauja baimė, kad sūnus susivoks esąs vaiduoklis: „Nebūti žmogumi, būti kito žmogaus sapno vaizdiniu – koks tai neįsivaizduojamas pažeminimas, koks svaiginantis siaubas“. (Borges2000: 44) Novelės pabaigoje herojus miršta. Jis įžengia į gaisro ugnį, suvokdamas, kad ir pats tėra tik kažkieno išsapnuota ir sukurta regimybė. Griuvėsių ratas – tai uždaras ratas iš kurio žmogus negali išlipti, t. y. negali daugiau sužinoti ir peržengti tą ribą, kuri žymi jo proto ir pojūčių ribas. Tai yra kartu ir sapnas, ir tikrovė visumoje.

A. Šliogeris savo veikalo „Niekis ir Esmas“ antrojoje knygoje, kurios pradžioje iškalbingai cituoja H. Radauską („Savo pažadą ištesėjęs/ Tu girdėsi: krenta lašai -/ Ir stovėsi kaip Odisėjas,/ Nežinodamas, ar grįžai“), taip pat rašo, kad sapnui nuo neatmenamų laikų priskiriamas ypatingas metafizinis statusas ir net skeptiškiausi žmonės neatsispiria sapno magijai, o žymiausią duoklę sapnui atiduoda būtent psichoanalizė, kuri padaro didžiulę įtaką vėlesniems mąstytojams. Profesorius psichoanalizę palygina su lakmuso popierėliu, „parodančiu tikrąjį mąstytojo rangą. Taisyklė tokia: kuo labiau mąstytojas įklimpęs /…/ į psichoanalizę – nesvarbu, pozityviai ar negatyviai, – tuo atsargiau, tuo skeptiškiau ir su vis didesniais rezervais dera vertinti jo intelektualinį rangą…“. (Šliogeris 2005b: 14) Lemtingąja sapninkų, Freudo, Jungo, Lacano ir kitų psichoanalitikų klaida laiko nesugebėjimą nepasiduoti tūkstantmečių prietarui – „sapną traktuoti kaip racionalaus dienos pasaulio tęsinį ar analogą, kuriame užkoduota tam tikra pragmatinė informacija, nepasiekiama būdraujančiai sąmonei.“ (Šliogeris 2005b: 17) Psichoanalitikus prilygina šarlatanams, nes pasiduoda sapno hipnozei. Profesorius net pateikia prašymą psichoanalitikams: „[…] neatimkite iš žmogaus, to vargingo, kasdienybės nuobodulio ir kančios kamuojamojo padaro, jo didžiausios saldybės – sapno; savo nykiomis racionalizacijomis nenaikinkite to, kas sapne svarbiausia – jo „emocinio“ fono, sapną nudažančio siaubo ar švelnumo ar liūdesio spalvomis (…)“. (Šliogeris 2005b: 19) Sapne, anot filosofo, Niekio Sūnus pabėga nuo Niekio, jo tuštumos, nuo kasdienybės. Sapnas – tai, ko žmogus siekia religijomis, menais, metafizikomis, technologijomis. O sapno esme, profesorius laiko tai, kad sapnuotojas pralaužia kalbos kokoną ir lyg plaštakė išskrenda į jokių loginių elementų, abstrakcijų nevaržomą maksimaliai prasmingo juslumo eterį. Žmogus išjungia sąmonę, sunaikina kalbą, todėl sapne lieka tik rudimentinė reikšmė ir suintensyvėja prasmė. Todėl sapnas tampa žmogui maksimaliai prasmingas. (Šliogeris 2005b: 21)

Kadangi psichoanalizės titanai Freudas, Jungas, Lacanas, anot A. Šliogerio, sapną sutapatina su pasąmonės kalba, todėl prašauna pro šalį. (Šliogeris 2005b: 20) Profesorius pateikia savo hipotezę, kadangi sapnuojant išjungiama sąmonė, vadinasi, išjungiama ir kalba, ko dėka, žmogus pasiekia pirmykštę nekaltybę. Tai, kad sapno intensyvumas yra visų pirma vizualinis sapnas – tai reginys, susišaukia ir su Z. Freudo įžvalga. Sapne girdime ir garsus, užuodžiame ir kvapus, net kalbame ar girdime kalbą, tačiau reginys, anot profesoriaus, užgožia kitų rūšių pojūčius ir tampa nepaprastai intensyvus. Iš sapno prigimties filosofas kildina ir vaizduotės kilmę ir vaizduotės esmę: „Vaizduotė – tai sapnas atmerktomis akimis.“ (Šliogeris 2005b: 22) Sapną profesorius vadina oneirine terpe, „Tikrovės kaip Esmo ir Absoliučios Transcendencijos provaizdžiu.“ (Šliogeris 2005b: 12) Šią tiesą paliudija beveik masinis reiškinys, kai žmogus kritiškiausiais savo gyvenimo momentais labiau pasitiki sapnu nei technomokslo tiesomis. Jis kreipiasi ne tik į psichoanalitikus, bet ir į įvairiausius astrologus, ekstrasensus, šamanus, į įvairiausio plauko šarlatanus. Sapnais tiki laukiniai, kaimo bobutės ir net intelektualiai subrendę žmonės. „[…] Sapnas buvo, yra ir bus aiškiai nesuvoktas, naivus, bet absoliutus ir – normaliomis aplinkybėmis – vienintelis Tikrovės provaizdis, Absoliučios Transcendencijos matrica ir Aukščiausios Tikrovės archetipas.“ (Šliogeris 2005b: 16) A. Šliogerio Niekio Sūnus geidžia gyventi tobulame sapne, nes sapnas suteikia jam didelį juslinį intensyvumą, sapno tikrovė patenkina beribį jo geismą, nes sapne gali išsipildyti visi troškimai. „Juk Sapne įmanoma viskas, netgi tai, kas iš principo neįmanoma baigtinei būtybei, net jei ji būtų pats Kaligula, Cezaris ar net Visatos valdovas.“ (Šliogeris 2005b: 16) Psichoanalitikas dekoduoja sapną, išslaptina jo informaciją, pritaiko jam tuos pačius kriterijus kaip ir būdraujančios sąmonės kalbai: tapatybės, prieštaravimo, priežastingumo principus. Užkoduotą sapno slaptą informaciją psichoanalitikas paverčia racionalia ir išviešinta. Sapne, pasak filosofo, lemtingiausia yra tai, kad jam negalioja „sosiūriškasis signifikanto-signifikato simetrijos principas.“ Sapnas – tai grynojo signifikato be signifikanto žaismas. (Šliogeris 2005b: 18) A. Šliogeris priekaištauja psichoanalitikams, kad jie atima iš paciento Esmo dovaną – juslinį intensyvumą ir Niekio dovaną – nekenksmingo naikinimo dovaną.

Fantazuodamas ir sapnuodamas žmogus beveik sugrįžta į rojų. Tačiau tikrasis rojus yra bekalbis ir net sapnuojančiajam ar fantazuojančiajam tikrojo rojaus būsena nepasiekiama, nes išlieka rudimentiniai kalbos pėdsakai, signifikacijos likučiai, tuomet tikrovės stoką Niekio Sūnus bando kompensuoti kalba. „Sapno atitikmuo ir pakaitalas būdraujančioje sąmonėje yra mitas,“ – daro išvadą profesorius.

Baigiant rašyti šį skirsnį, neišvengiamai vėl tenka grįžti prie pradinės minties, jog sapnas – tai vienas iš mįslingiausių žmogaus gyvenimo reiškinių.

Ištrauka iš Živilės Filmanavičiūtės magistrinio darbo „ARVYDO ŠLIOGERIO FILOSOFIJOS TYRINĖJIMO PRIEIGOS” (2015 m.)

Literatūra:
1. Šliogeris A. Niekis ir Esmas. II. Vilnius: Apostrofa. 2005b.
2. Freud Z. Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Iš vok. k. vertė A. Merkevičiūtė. Vilnius: Vaga. 2004
3. Borges J. L. Fikcijos. Griuvėsių rate. Vertė T.Venclova.Vilnius: Baltos lankos, 2000.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code