C. G. Jungas: tikra tiesa apie Indiją

Lankydamasis Konarke (Orisa) sutikau vieną panditą (panditas – titulas, Indijoje teikiamas gramatikos, literatūros, filosofijos, religijos, teisės studijoms atsidavusiems asmenims, ypač brahmanams ir religinių sektų kūrėjams), kuris paslaugiai man parodė šventyklą ir didįjį saulės dievo vežimą (Konarko šventykla yra didžiulio vežimo formos). Pagodos sienas nuo pat pagrindo iki viršūnės puošia akmeninės figūros rafinuotomis erotinėmis pozomis. Mes ilgai diskutavome apie šias neįprastas skulptūras, kurias mano pašnekovas laikė priemonėmis pasiekti dvasingumą. Aš parodžiau grupę jaunų valstiečių, kurie išsižioję stebėjosi tomis grožybėmis, ir paprieštaravau, kad vargu ar šie jaunuoliai patiria sudvasinimą, greičiau jų galvos prisipildė seksualinių fantazijų. Jis atsakė: „Būtent tas ir yra. Kaip jie pasieks dvasingumą, prieš tai neįvykdę savo karmos? Šios, sakykim, nepadorios skulptūros skirtos priminti žmonėms apie jų dharmą (gyvenimo dėsnį), antraip šie neprotaujantys jaunuoliai gali jį pamiršti!“

Pasakiau, kad mane labai stebina jo įsitikinimas, esą jauni vyrai gali užmiršti savo seksualumą, panašiai kaip gyvuliai ne rujos metu. Bet manasis išminčius tvirtai laikėsi savo nuomonės, kad tie valstiečiai yra nesupratingi kaip gyvuliai, todėl juos reikia primygtinai raginti. Prieš įžengdami į šventyklą, jie išvysta išorines dekoracijas ir taip prisimena savo dharmą, kurios neįsisąmoninę ir neįvykdę jie niekada nepasieks jokio dvasingumo.

Žengiant pro šventyklos vartus mano palydovas parodė dvi „gundytojas“, dvi akmenines šokėjas, kurios viliojamai išrietusios klubus šypsojosi lankytojams. „Matote šias šokėjas? – paklausė jis. – Jų paskirtis ta pati. Žinoma, tai negalioja tokiems žmonėms kaip Jūs ir aš, nes mes jau pasiekėme tokį sąmonės lygį, kuris yra aukščiau viso šito. Tačiau šiems valstiečių jaunuoliams tai yra būtina pamoka ir paraginimas.“

Išėjus iš šventyklos ir bevaikštinėjant lingamų (Lingamas – senovinis falo simbolis Šivos kulte, dažniausiai trumpas cilindro pavidalo stulpas su apvalia viršūne) alėja banditas staiga tarė: „Ar matote tuos akmenis? Norite žinoti, ką jie reiškia? Aš išduosiu Jums didžiulę paslaptį!”

Labai nustebau tai išgirdęs, nes, mano nuomone, falinis šių paminklų pobūdis buvo žinomas kiekvienam vaikui. Tačiau jis, nutaisęs nepaprastai rimtą veido išraišką, sušnibždėjo man į ausį: „Šie akmenys yra privačios žmogaus kūno dalys.“ Tikėjausi, panditas pasakys, kad jie reiškia didįjį dievą Šivą. Apstulbęs pažvelgiau į jį, bet jis tik reikšmingai linktelėjo, lyg norėdamas pasakyti: „Štai taip! Dėl savo europietiško neišprusimo tu nebūtum apie tai net pagalvojęs!”

Kai papasakojau šią istoriją Heinrichui Cimeriui (žymus indologas), jis susižavėjęs sušuko: “Pagaliau girdžiu tikrą tiesą apie Indiją!”

[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.381-383]