Moralė

Moralė nebuvo Sinajaus plokščių pavidalu nuleista iš aukščiau ir primesta liaudžiai. Moralė – tai žmogiškosios sielos funkcija, sena kaip ir pati žmonija. Moralė nėra įbrukama iš išorės, kiekvienas ją galiausiai turi savyje a priori (lot. – iš pat pradžių; nepažinus faktų, iki patyrimo) – ne kaip įstatymą, o kaip moralinį charakterį, be kurio žmonių sugyvenimas bendruomenėje būtų neįmanomas. Dėl šios priežasties moralę aptinkame visose visuomenės pakopose. Ji yra tarsi instinktyvi elgesio instrukcija, kuri tvarko ir gyvulių bandos gyvenimą. Tačiau moraliniai įstatymai galioja tik kartu gyvenančių žmonių grupės viduje. Už jos ribų jie nustoja galios. Vietoj jų ten laikomasi senosios tiesos: „Homo homini lupus“ (lot. – žmogus žmogui vilkas) vystantis kultūrai vis didesnės žmonių masės pajungiamos tai pačiai moralei, nors iki šiol dar nepavyko moralinio įstatymo įtvirtinti už visuomenės ribų, t.y. laisvoje erdvėje tarp viena nuo kitos nepriklausomų visuomenių ribų, t.y. laisvoje erdvėje tarp viena nuo kitos nepriklausomų visuomenių. Ten nuo senovės viešpatauja neteisybė, pasileidimas ir didžiausias amoralumas, bet apie tai garsiai kalba tik priešai.

[ Jung C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Apie pasąmonės psichologiją. Santykiai tarp Aš ir pasąmonės. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.40,41]