Suvokimo fenomenologija

Taigi „figūros“ ir „fono“, „daikto“ ir „ne daikto“ santykiai, praeities horizontas – tai tarsi sąmonės struktūros, neredukuojamos į jose besireiškiančias kokybes. Empirizmas visada pasiliks galimybę traktuoti šį a priori kaip tam tikros mentalinės chemijos rezultatą. Jis sutiks, kad bet koks daiktas iškyla fone, kuriam nepriklauso, kad tai yra esinys tarp dviejų – praeities ir ateities – horizontų, kuriose jo nesti. Tačiau šios reikšmės, empiristų teigimu, yra iškreiptos. „Figūra“ ir „fonas“, „daiktas“ ir jo „aplinka“, „dabartis“ ir „praeitis“ – tai žodžiai, apibendrinantys erdvinės ir laikinės perspektyvos patirtį taip, kad prisiminimai ir neesminiai įspūdžiai galiausioai išsitrina. Net jeigu faktinio suvokimo kažkada suformuotos struktūros turi daugiau prasmės nei žada kokybė, man nedera pasikliauti šiuo sąmonės liudijimu, ir aš privalau jas teoriškai rekonstruoti, pasitelkdamas įspūdžius, išreiškiančius jų realius santykius. Šioje plotmėje empirizmas neįveikiamas, nes nepripažįsta refleksijos liudijimo ir mano, kad struktūros randasi susijunus išorės įspūdžiams, o mūsų sąmonė jas supranta eidama nuo visumos prie dalių, taigi nėra ir tokio fenomeno, kurį būtų galima pateikti kaip lemiamą įrodymą. Ir apskritai fenomenų aprašymas nesudaro galimybės atmesti minties, kuri pati savęs nepažįsta ir „įsikuria“ daiktuose. Fiziko atomai visada atrodys realesni nei istorinis kokybinis šio pasaulio paveikslas, fizikiniai ir cheminiai procesai – realesni nei suvokti fenomenai, intelektiniai atomai – t.y. Vienos būrelio „reikšmės“ – realesni nei sąmonė; ir taip bus tol, kol mes, užuot stengęsi konstruoti šio pasaulio paveikslą, gyvenimą, suvokimą, protą, galiausiai pripažinsime, kad artimiausias jų pažinimo šaltinis ir galutinė instancija yra patirtis, kurią apie juos turime. Permaina, apverčianti to, kas aišku ir neaišku, santykius, turi įvykti kiekvieno mūsų požiūryje; vėliau ji pasiteisins, nes leis mums suprasti daugybę fenomenų. Iki tos permainos fenomenai. Iki tos permainos fenomenai buvo neprieinami, užtat empirizmas jų aprašymui visada prikišdavo negebėjimą suprasti. Šia prasme refleksija yra tokia pat uždara mąstymo sistema kaip ir pamišimas, skirtumas tik tas, kad refleksija supranta ir save, ir pamišėlį, o pamišėlis jos nesupranta. Tačiau nors fenomenaliais laukas yra visiškai naujas pasaulis, natūraliam mąstymui ji nėra absoliučiai nežinomas, nes įeina į jo horizontą, o ir pati empiristinė doktrina iš tikrųjų yra sąmonės analizės atvejis. Tad pravartu atkreipti dėmesį ir į „parazitologiją“., nurodyti visa, ką empiristinės konstrukcijos padaro nesuprantama, visus pirminius fenomenus, kuriuos jos užmaskuoja. Pirmiausia jos nuo mūsų paslepia „kultūros pasaulį“ arba „žmogaus pasaulį“, nors jame praeina beveik visas mūsų gyvenimas. Daugeliui mūsų gamta yra tik miglota ir tolima būtis, kurią yra užgožę miestai, gatvės, namai, o labiausiai – kitų žmonių buvimas. Beje, empirizmo požiūriu, būtent perduodami prisiminimai, jų projekcijos lemia ‚kultūrinių“ objektų ir veidų išraiškingumą, jų maginę galią, o tai, kad žmogaus pasaulis turi prasmę, yra atsitiktinumas. Jusliniu aspektu peizažas, objektas ar kūnas neturi nieko, kas nulemtų „linksmą“ ar „liūdną“, „guvią“ ar „niūrią“, „grakščią“ ar „grubią“ jų išvaizdą.apibrėždamas tai, ką suvokiame, fizinėmis ar cheminėmis dirgiklių, veikiančių mūsų sensorinį aparatą, savybėmis, empirizmas pašalina iš suvokimo pyktį ar kančią, nors aš matau juos veide, religingumą, nors įžvelgiu jį neryžtingumo ar santūrumo būsenoje, valstybę, nors atpažįstu jos struktūrą iš policininko elgesio ar iš paminklo stiliaus. Objektyvios dvasios čia nebegali būti: mentalinis gyvenimas pasitraukia į pavienes, tik instrospekcijai pavaldžias sąmones, netekdamas galimybės skleistis; tai akivaizdžiai vyksta tik žmoniškojoje erdvėje, kurią sudaro žmonės, su kuriais diskutuoju ar su kuriais gyvenu, vieta, kurioje darbuojuosi ar esu laimingas. Džiaugsmas ir liūdesys, guvumas ir bukumas – tai introspekcijos duomenys, o jei suteikiame juos peizažui ar kitiems žmonėms, tai tik todėl, kad konstatavome savyje šių vidinių sąvokinių sutapimą su išoriniais ženklais, o šią jų sąsają lėmė mūsų sandaros atsitiktinumai. Šitaip nuskurdintas suvokimas tampa gryna pažinimo operacija, progresuojančia kokybių ir įprastinės jų raidos registracija, o suvokiančiam subjektui pasaulis yra tai, kas mokslininkui – jos patirtys. Jeigu, priešingai, pripažįstame, kad visos tos „projekcijos“, visos „asociacijos“, visi „perkėlimai“ yra pagrįsti kažkokiu vidiniu objekto charakteriu, „žmogiškasis pasaulis“ nustoja buvęs metafora ir vėl tampa tuo, kuo yra iš tikrųjų – mūsų minčių aplinka, savotiška jų tėvonija. Suvokiantis subjektas nustoja buvęs „aksominis‘ mąstantis subjektas, o veiksmą, jausmą, valią reikia tyrinėti kaip savitus objekto nustatymo būdus, nes „objektas pirma pasirodo patrauklus arba atstumiantis, o jau paskui – juodas arba žydras, apvalus arba kvadratinis.“ [K.Kotka, The Growth of the Mind, London: 1925, p. 320] Empirizmas, paversdamas iliuzija kultūros pasaulį, nors šį maitina mūsų egzistenciją, deformuoja ne tik patirtį. Savo ruožtu yra iškreipiamas ir gamtinis pasaulis, o priežastys – tos pačios. Empirizmui priekaištaujame ne dėl to, kad svarbiausia tema jis laiko gamtos analizę. Savaime aišku, kad bet kuris kultūrinis objektas verčia atsigręžti į gamtos foną, kuriame jis pasirodo ir kuris, beje, gali būti miglotas ir tolimas. Mūsų suvokimas nujaučia, kad po nutapytu paveikslu yra drobė, paminklas – iš dūlančio cemento, už dramos personažo – nuvargęs aktorius. Bet juk gamta, apie kurią kalba empirizmas – tai dirgiklių ir kokybių suma. Absurdiška mayti, kad tokio pobūdžio gamta galėtų būti – tegu ir intencijų plotmėje – svarbiausias mūsų suvokimo objektas: kultūrinių objektų patirties atžvilgiu ji yra ankstesnė arba veikiau ji yra vienas iš tų objektų. Taigi mes taip pat turėsime iš naujo atrasti gamtos pasaulį ir jo egzistavimo būdą, kuris nėra tapatus mokslinio objekto egzistavimo būdui. Po figūra plyti fonas, jis matyti už figūros, nors ši ištisai jį padengia – tai fenomenas, gaubiantis bet kokio objekto buvimo problemą, tačiau empiristinė filosofija jį irgi užmaskuoja, nes, remdamasi fiziologiniu regos apibrėžimu, šią fono dalį ji laiko nematoma, ji esanti tik paprastos juntamos kokybės sąlyga, būdinga vaizdui, kitaip tariant, susilpnintam pojūčiui. Apskritai realūs objektai, nepatenkantys į mūsų regos lauką, gali iškilti prieš mus tik vaizdų pavidalu, todėl jie yra ne kas kita, kaip „nuolatinės pojūčių galimybės“. Atmetus empirizmo postulatą, teikiantį pirmenybę turiniams, atsiranda galimybė pripažinti, kad už mūsų ypatingu būdu egzistuoja objektas. Isterikas vaikas gręžiasi, „norėdamas pažiūrėti, ar pasaulis tebėra už jo“, ne dėl to, kad stokoja vaizdų, o dėl to, kad suvokiamasis pasaulis jo akyse prarado pirminę struktūrą, kuri lemia, kad normaliam žmogui tai, kas paslėpta, yra tiek pat tikra, kaip ir matoma. Ir šiuo atveju empiristas, sujungdamas psichinius atomus, gali sukonstruoti daugiau ar mažiau tikslius visų šių struktūrų atitikmenis.

Ištrauka: Maurice Merleau-Ponty. Suvokimo fenomenologija//vertė Jūratė Skersytė