Merleau-Ponty fenomenologija ir kalba
Maurice Merleau – Ponty (1908 – 1961) – prancūzų sąmonės filosofas. Savo apmąstymuose apie kalbą rėmėsi Saussure‘u. 1945 m. išleido pagrindinį savo veikalą „Suvokimo fenomenologija“. Jam yra tekę ne tik kariauti Antrajame pasauliniame kare, būti vokiečių kankinamam, bet ir filosofuoti, bei Sobornoje vadovauti vaikų psichologams, vėliau – College de France filosofams.
Buvo artimas Sartre‘o draugas, bet po kurio laiko nusivylė jo politinėmis pažiūromis.
Jo filosofija neišvengė Husserlio įtakos. Jis taip pat pabrėžia fenomenologinės redukcijos svarbą. Išeities taškas – Husserlio epoche, kurią pasitelkia siekdamas priartėti prie „esmės“. Pastaroji jam nėra transcendencinės kilmės, veikiau artėjimas prie išgyventos sąmonės imanentinių esmių. Epoche – tai atsiskyrimas nuo duoto objektyvaus gamtos pasaulio, tačiau nėra gamtos pasaulio neigimas.
Merleau-Ponty pradeda nuo kūno. Kitaip tariant, būti kūnu reiškia būti susietam su konkrečiu pasauliu. Bet pabrėžia: kūnas nėra pirminis erdvėje, jis yra iš erdvės. Iš esmės mūsų kūnas visuomet yra pasaulyje. Tai reiškia, kad nėra jokio kūno, kuris galėtų būti objektyvuotas ir įgytų visuotinį statusą. Žmogaus suvokimas visuomet įkūnytas suvokimas ir yra tai, kas yra tik tam tikrame kontekste ar situacijoje. Suvokimas savaime neegzistuoja. Tik suvokiančio organizmo tiesioginis sąlytis su aplinka sudaro suvokimo esmę. Kitaip sakant, suvokimas egzistuoja tik tiek, kiek jis išgyventas pasaulyje. Subjektas nuolat kinta ir nuolat vyksta jo atsinaujinimo procesas.
Fenomenologui nėra jokio tobulumo, nėra ir visuotinio tikrumo idėjų lygmenyje. „Aš suvokiu“ nereiškia „aš mąstau“.
„Suvoktas dalykas nėra protui priklausantis idealus vienetas kaip, pavyzdžiui, geometrijos sąvoka, veikiau jis yra visuma, atvira neribotam kiekiui perspektyvių požiūrių, kurie tarp savęs susipina, priklausomai nuo duotojo modelio, kuris ir apibrėžia, kaip tyrinėti objektą.“ (Tie primacy of perception and its philosophical consequences)
Savo fenomenologiniais tyrinėjimais Merleau-Ponty pateikė akivaizdų skilimą tarp sąmonės ir išgyventos patirties, skilimą, kuris turėtų būti slopinamas.
Vėlesniuose jo filosofiniuose tyrinėjimuose aptiksime pastangą kalbai suteikti ypatingą vietą. O jo pažintis su Saussure‘u įkvėpė ankstyvąjį struktūralizmą.
Pavyzdžiui, Algirdas Julius Greimas,1952 m. išklausęs Merlau–Ponty inauguracinę kalbą College de France, suprato, kad Saussure‘as, o ne Marxas savo rankose laikė tikrąjį filosofijos raktą.
Merlau-Ponty pabrėžė du Saussure‘o principus, kurie tapo struktūralistų kalbos teorijos ir semiotikos pagrindu. Tai yra: kalbos reikšmė kyla iš diakritinio ryšio tarp ženklų; diachroninis kalbos studijavimas negali paaiškinti jos dabartinio vartojimo prigimties.
Matyti kalbą sinchroniškai, teigia Merleau-Ponty, reiškia suvokti ją kaip vykstančią. Iš esmės kalba yra kalbėjime išgyvenama dabartis. Kalbėti, bendrauti (vartoti kalbą) tolygu suprasti, jog tėra viena po kitos vykstančios gyvenimo dabartys. Ir bet koks kalbėjimas apie kalbą pats yra kalbos vyksmas.
Fenomenologas nepajėgus paaiškinti, kaip įmanomas judesys nuo individualaus „aš kalbu“ link fakto, jog kitas kalba. Sartriškasis tvirtinimas, jog „aš kalbu“ numato pripažinimą, kad „mes kalbame“, neparodo kaip tas aš pakeliamas iki mes. Fenomenologija parodo, kad sunku įveikti kitoniškumo problemą, ji priima kiekvieną subjektyvią akimirką kaip vienybę, būdingą jai pačiai. Tuomet, iliuziškai padaugindama, šią akimirką iškelia iki mes. Šis mes tampa kolektyviniu vienetu.
Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo” (Charibdė, 2001, P.45-49)
Naujausi komentarai