Apsigavimas

Tarusi „aš esu šokėja“ ir tuo patikėjusi, ji galėtų tapti šokėja. Ar ji gali apsigauti? Galbūt ji meluoja netgi sau pačiai?
Abejonė priklauso nuo patikimumo, įtikimumo patirties: idant iš tiesų abejotum, reikalingos abejonės priežastys. Jei randasi abejonė, tai todėl, kad aptinku priežastis ir tų priežasčių manyti, kad negaliu būti šokėjas, akivaizdumą. Bijant tiesos galima susilaikyti ir neieškoti tų priežasčių ir to akivaizdumo. Vėliau sakoma, kad buvo apsigauta.
Iš tiesų apsigaunama netyčia. Tai yra, nepriverti savęs tikėti, tačiau tam, kuo tiki, nėra adekvataus pagrindo tikėti. Gali būti, kad stokojama akivaizdumo, o sykiu stokojama gebėjimo įvertinti akivaizdumą. Kad galėtų būti laikoma aiškiu įrodymu, kad aš niekada nebūsiu šokėjas? Galima nepadaryti logiškos išvados iš savo paties įsitikinimų. Galima selektyviai peržvelgti įrodymą, selektyviai jį pasverti, įvertinti naujas įrodymo dalis skyrium, užuot surinkus jas visas, nepriimti neigiamo įrodymo.
Tačiau ar mes negerbiame garbės žodžio to žmogaus, kuris šiuo žodžiu gyvena, nors ir būdamas visiškai apsigavęs? Ne tik istorikai triūsia mėgindami sugrąžinti visų istorijos pralaimėjusiųjų garbę – Bruto ir Montesumos, Ghandi ir Che Guevaros. Taip pat ir patys nugalėtojai išniekina, tačiau palaidoja karių kapuose savo kritusius priešus, o savo kovą pralaimėjusius ir atėjusius pasiduoti karininkus priima su visais jų kariniais apdovanojimais.
Iš tiesų apsigavime nėra jokios garbės. Kartą pripažinęs, kad neturi talento, kad nesi šokėjas, kad pats save apgavai, nebegalėsi toliau tęsti. Kartą pripažinęs, kad partijos, už kurią kovojai, vadovas yra korumpuotas, o šios partijos šūkiai ir programa tebuvo tik melaginga propaganda, nebegalėsi toliau tęsti. Jei toliau kovoji dėl reikalo, kurį žinai pralaimėjęs, taip elgiesi norėdamas pademonstruoti sau ir savo partijos nariams bei tiems, kurie dar negimė, kad dabar laimintis reikalas yra gėdingas.

[Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos lankos. 2010. P. 169-171]