Ar pats kada nors ką nors jautei?
Klausimas A. Lingiui:
Esame mokomi ne tik to, kaip kalbėti, bet ir kaip jausti. Ar įmanoma išsiveržti iš šio kalėjimo, ne tik iš kalbos kalėjimo, bet ir iš jausmų kalėjimo?
A. Lingio atsakymas:
Fantastiška užduotis, ir Jūsų mintis apie jausmus ypatinga. NETURĖTUM BŪTI MOKOMAS, KAIP JAUSTI. Spėju, kad ir būdami vaikai patiriame jausmus, tik jie neartikuliuoti, neaiškūs. Manau, kad yra jausmų, kurių esame išmokomi, pavyzdžiui, sarkazmo. Spėju, kad vaikas tam tikru gyvenimo tarpsniu nesuvokia sarkazmo, ironijos, pasipiktinimo, teisingo pasipiktinimo. Manau, visų šių jausmų esame išmokyti. Taip pat to, kad per savo vestuves turi didžiuotis ir jaustis laimingas, ir panašių dalykų.
viliuosi, kad nieko neįžeisiu, tačiau dažnai mane stulbina, kai žmonės didžiuojasi turėdami vaikų. Vaikai gimsta, o jie nepaprastai tuo didžiuojasi. Ir kiekvienas sako: turėtum tuo didžiuotis. Man tai atrodo keista, kodėl turėtum tuo didžiuotis? Nepadarei jokio sunkaus darbo, vaikas gimsta dėl biologinių procesų ir atsitiktinumo. Nesu tikras, kuo čia didžiuojamasi. Ar didžiuojamasi tuo, kad pajėgiama turėti vaikų? Tačiau čia nėra nieko neįprasta.
Bet kuriuo atveju tiesa, kad visų šių jausmų esame išmokyti. Jūs kėlėte klausimą, ko iš tiesų reikia, kad pajustume savo pačių jausmus. Galvoju, apie žmones, atsiduriančius situacijose, sukeliančiose daugybę jausmų. turiu omenyje gydytojus, slauges. Kalbėjau apie draugę, bendravusią su gydytojais. Galvojau, ką reikštų būti gydytoju, kaip elgtis žmonių, su kuriais susiduri, atžvilgiu. jei tau nepasiseks, jie mirs. stengiesi juos išgelbėti, o jie miršta. tiesiog įsivaizduokite, kaip susijaukia jūsų jausmai.
mano draugei buvo diagnozuotas krūties vėžys, ją gydė geriausias Anglijos chirurgas. Prieš operaciją, kai ji susitikdavo su šiuo žmogumi, jis niekada nežiūrėdavo jai į akis. Žinote, kartais susiduri su žmonėmis, kurie niekad į tave nežiūri. Labai keista, kad jie negali pažvelgti tau į veidą, kaip ir tas gydytojas. Įsivaizduokite, kaip ji jautėsi. Šis žmogus mėgino išgelbėti jai gyvybę. Po sėkmingai pasibaigusios operacijos jis atėjo jai pranešti šios žinios ir pažvelgė į veidą. Tai nereiškia, kad anksčiau jis būtų norėjęs skaudinti žmones. Jis negalėjo pažvelgti jai į akis, nes baisiai kentėjo dėl daugybės jausmų moterų mirčių po jo operacijų. Būtent tai lėmė, kad jis nepajėgė į ją pažvelgti. Po operacijos, kai gydytojas žvelgdamas moteriai į veidą pranešė, kad operacija buvo sėkminga, ji suprato, jog tai, ką jis jaučia dabar, jaučia pats, iš tiesų jaučia.
Kaip kontrastą įsivaizduokite chirurgą, kuris kalbėdamas su kiekviena jauna moterimi, sergančia krūties vėžiu, žvelgtų į jos akis su optimizmu, draugiškai, palaikydamas, širdingai. Tai nebūtų nuoširdu. Taip jis turėtų jaustis, bet nesijaustų. /,,,/
DAUGUMA ŽMONIŲ JAUČIA TAI, KAS JIEMS LIEPTA JAUSTI. ar prisimenate vidurinę mokyklą, buvote mokomi, ką jausti vieno ar kito mokytojo atžvilgiu. mano mokykloje buvo tokia anglų kalbos mokytoja, kuri labai paprastai rengėsi, greičiausiai buvo senmergė, nevykėlė. pamenu, man patiko jos pamokos, tačiau negalėjau to parodyti. žinote, turėjau plaukti pasroviui su minia ir juoktis iš jos kavinėje.
Taigi jaučiame tai, kas mums liepiama. Kartais nustembi: ar pats kada nors ką nors jaučiau, ar iš tiesų myliu savo vyrą arba savo žmoną, ar iš tikrųjų myliu savo vaikus? Gyvenime gali prieiti tokią ribą, kad nebežinai, ar pats ką nors jautei. Kad visada jauti tai, ką tau liepiama jausti.
[Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos lankos. 2010. P. 138-142]
Gali apsimetinėti prie kitų, gali suvaidinti jausmus, tačiau to, kas viduje – nepakeisi. Nei pats nepakeisi kito žmogaus jausmų, nei kiti nepakeis tavųjų. Karys žudydamas priešą gina savo valstybę, bet visai nenori žudyti.