Žmonės

Žinoma, reikia pasirinkti žmones: ar jie nusipelnė, kad atiduotume dalį savo gyvenimo, ar įvertins prarastą mūsų laiką. juk kai kurie galvoja, jog privalome jiems darbuotis. Atenodoras sako neisiąs net pietų pas tokį, kuris jam už tai niekuo neatsimokės. Manau, suvoki, kad dar labiau neis pas tuos, kurie pietus ruošia vien iš draugo pareigos, kurie patiekalus laiko labdara, tarytum darytų garbę valgių nesaikingumu. Pašalink liudininkus ir žiūrovus – nedžiugins jų vienišos šunvaišės. Reikia apgalvoti, ar tavo prigimtis labiau tinka veiklai, ar laisvalaikio užsiėmimams bei apmąstymams, ir pasukti ten, kur traukia prigimties jėga. Isokratas jėga Eforą išsivedė iš forumo, nusprendęs, kad tas būtų naudingesnis rašydamas istorinius veikalus. Juk priverstas talentas nepateisina pasitikėjimo, priešinantis prigimčiai, tuščia vargti.

Niekas taip nepradžiugina sielos kaip ištikima ir švelni draugystė. Tai didžiulis gėris, kai širdys iš anksto atvertos, kiekviena paslaptis į ją nugrimzta saugiai, jų žinojimo nebijai kaip ir savojo, jų pokalbiai sušvelnina nerimą, nuomonė padeda apsispręsti, linksmumas išblaško liūdesį. Džiugu vien į juos pažvelgus! Kiek įmanoma, rinksimės laisvus nuo geismų draugus. Mat ydos šliaužia ir peršoka į kiekvieną šalia esantį ir kenkia prisilietus. Kaip per atkrytį reikia stengtis nebūti šalia jau apimtų ir ligos uždegtų kūnų, nes užsitrauksime pavojų ir susirgsime vien nuo įkvėpto oro, taip pasirinkdami draugus stenkimės imti mažiausiai susitepusius. Ligos pradžia yra ligonių ir sveikųjų susimaišymas. Nepatarčiau tau sekti tik paskui išminčių ar tik jį prie savęs prisitraukti. Kur rasi tą, kurio ieškome šitiek amžių?! Geriausiu laikykime mažiausiai blogybių turintį. Vargu ar tau pavyktų sėkmingiau pasirinkti, kaip ieškant gerųjų tarp platonų, ksenofontų ir Sokrato palikuonių arba imant Katono laikus, pagimdžiusius daugelį vertų būti Katono bendraamžiais vyrų (kaip, beje, ir šimtus blogesnių už kada nors buvusius, didžiausių nusikaltimų vykdytojų. Reikėjo ir vienų, ir kitų, kad Katonas galėtų būti suprastas. Jis privalėjo turėti ir gerųjų, idant jais remdamasis taptų tvirtesnis, ir blogųjų, idant ant jų išbandytų savo jėgą). Dabar, taip stingant gerųjų, teks rinktis ne taip iš aukšto žiūrint. Tačiau ypač venkime liūdnų, viską apverkiančių, kiekviena proga besiskundžiančių. Nors patikimas ir geranoris, bet kupinas sumaišties ir dėl visko vaitojantis bendrakelionis yra ramybės priešininkas.

[Seneka. Apie sielos ramybę. Vilnius; Tyto alba. 2007. P.29-31]