Anarchistinė praktognozė (II dalis)

Įvairios kalbos, taip pat vokiečių ir anglų, nubrėžia skirtumą tarp sąmonės ir sąžinės. Lotynų kalba, priešingai, tokio skirtumo nenurodo, nes žodis conscientia apima abi prasmes. Viena vertus, minėtas skirtumas atrodo esąs akivaizdus: filosofinės ir net politinės sistemos praktinę sritį atskiria nuo teorinės. Kita vertus, atidžiau nagrinėdami tokias sistemas matome šių dviejų sričių neatskiriamumą. Tam tikri ontologinio supratimo būdai siejasi su tam tikromis normų morfologijomis, ir vice versa. Todėl galime tarti, kad kokia nors filosofinė sistema apima abi sritis, todėl gali būti traktuojama kaip conscientia. Tai, ką filosofijoje galima analitiškai išskirti, neatskiriamai susiję kasdienybės supratimo srityse, pavyzdžiui, religijoje, politikoje, moksle ir net mene. Supratimo (taip pat ir teorinio) struktūros, t.y. objektų, subjektų ir situacijų pasaulio pagavos būdai yra tiesiogiai susiję su atrankos ir vertinimo struktūromis – gėriu ir blogiu, tiesa ir melu, nenormalumu ir normalumu, teisumu ir neteisumu. Fenomenologiniu požiūriu, teorijos nėra laisvai plūduriuojančios platoniškojo stiliaus sistemos arba tam tikri psichologiniai komponentai; ne – tai tiesioginės pasaulio pagavos būdai. Kaip matėme aptarinėdami moderniąją epochą, į pasaulį galime žvelgti „materialistiškai“ ir manydami, kad tai vienintelė objektyvi pozicija aplinką ir save traktuoti kaip medžiagą. Tokiu atveju mūsų pagava ir praktika sutampa tiek, kiek visi praktiniai (etiniai) mūsų užmojai turi būti redukuoti į medžiaginio aiškinimo variantus. Iš esmės, kadangi mūsų materialistinė pasaulio pagava laikoma kokybiškai neutralia, mūsų etika turi remtis „indiferentiškumu“ patiriamų esminių skirtumų tarp daiktų atžvilgiu, todėl mūsų veiksmai irgi turi būti grindžiami visišku abejingumu bet kokiai duočiai. Jei orientuojamės į nihilistinę sąmonę, tada mūsų veiksmai tiesiogiai siesis su tokia orientacija. Šiame traktate terminas conscientia bus pakeistas terminu praktognozė, turinčiu žymėti sąmonės ir sąžinės, t.y. teorijos ir praktikos, sintezę.

[Mickūnas A./ Šliogeris A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P.134]