Erdvės ir laiko vaizdinių mįslingumas (II dalis)

Visi mūsų kalendoriai, kuriais buvo ir yra „gaudomas“ laikas, pagrįsti dangaus šviesulių judėjimu erdvėje. Net laiko abstrakcijose išlieka tas jo erdviškumo aidas. Kalbėdami apie praeitį, visada ją įsivaizduojame arba įvaizdiname, vadinasi, nebesantį laiką susiejame su kokiu nors „ten“, praėjusiam laikui duodami bent šiokį tokį konkretumą. Tik erdviškai įvaizdintas laikas apskritai pagaunamas. Nėra kokio nors „tada“ arba „jau ne“ savaime. „Tada“ visada yra „ten“, „kur nors“ – senovės Atėnuose, viduramžių Lietuvoje, jaunystės mieste, tėvų namuose ir t.t. net mitologinis, visai neapibrėžtas ir neišmatuojamas laikas „pagaunamas“ tik jį įsivaizduojant, vadinasi, susiejant su tam tikra, nors irgi tik menkai apibrėžiama, erdve. Tik prisiminkite, kaip prasideda beveik visos pasakos: seniai, labai seniai, vienoje karalystėje ir t.t. tačiau gyvojoje dabartyje, sutelktoje į vientisą čia-dabar atomą, laiko ir erdvės nedalijamumas ir erdvėlaivio pirmapradiškumas yra akivaizdžiausi. Kasdienei patirčiai šis akivaizdumas nėra nei savaime suprantamas, nei iš tikrųjų akivaizdus. Jis slepiasi, nes pirmasis žmogaus sąmonės judesys čia-dabar telkinio link yra jo išskaidymas į tariamai savarankiškai egzistuojantį laiką ir tariamai savarankiškai egzistuojančią erdvę. Laikas nejučiom persikelia į „vidų“, erdvė lieka „išorėje“; laikas susiriečia į apskritimą arba ištįsta į liniją, o erdvei priskiriami „trys matmenys“. Laikas apgyvendinamas laikrodyje, o erdvė liniuotėje, ir toks jų sudaiktinimas, laiką ir erdvę susiejantis su skirtingais daiktais, dar labiau sustiprina iliuziją, kad laikas ir erdvė yra „skirtingi“ dalykai. Vientisa čia-dabar konkretybė subyra į vieną nuo kitos atskirtas abstrakcijas, ir tada pradedama kalbėti ir net mąstyti apie laiką-savaime ir erdvę-savaime. Negana to, tariama, kad tas abstrakcijas galima net „matyti“…

Ištrauka: Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 487,488.