Fotografijos filosofijos link

Laisvė yra žaidimas prieš aparatą.
V. Flusser

fotografijos-filosofijos-linkKas yra aparatas? Flusser‘is sako, tai mąstymą simuliuojantis žaislas, skaičiavimo mašina – „dirbtinis protas“.

Lygiai taip pat, kaip kadaise rašto išradimas, taip ir fotografijos atsiradimas XIX amžiuje žymi kertinį epochos lūžį – tekstolatrijos krizę, egzistencinę revoliuciją, kai technininiai atvaizdai išstumia tekstus. Raidinį mąstymą pakeičia skaitmeninis mąstymas. Juodai baltose fotografijose autorius įžvelgia sąvokinės visatos grožį. Juodai baltos fotografijos – tai teorijos atvaizdai. Pilka – teorijos spalva. Tačiau juodai baltas pasaulis neegzistuoja, bet jei egzistuotų būtų logiškai analizuotinas kaip aristoteliškai teisingas/ neteisingas. Jei istorijoje tekstai aiškino atvaizdus, tai dabar fotografijos iliustruoja straipsnius. Šiuolaikiniai moksliniai tekstai jau nebegali būti moksliniais, neįgavę vaizdingumo aspekto, o konceptualumu pasižymi tik tie piešiniai, kurie įgauna aukščiausią sąvokiškumą.

Flusser‘is šifruoja dialektinį tekstų ir atvaizdų procesą: nors tekstai aiškina atvaizdus, kad šie taptų suprantamais, tačiau ir atvaizdai iliustruoja tekstus, kad jie virstų įsivaizduojamais. Įvyksta esminis Būties struktūros pokytis. Vaizdų dominavimas tampa postindustrijos bruožu. Techninių atvaizdų traukos jėgos neišvengia niekas. Dabar fotografuoja/filmuoja, koduoja sąvokas ir menininkai, ir mokslininkai, ir politikai. Ir visi dabar nori būti filmuojami/fotografuojami, kad būtų kartojami ir išliktų atmintyje.

Knygoje aptariamos pagrindinės fotografijos filosofijos atvaizdo, aparato, programos, informacijos sąvokos/problemos. Autorius iškelia hipotezę, kad fotografinė visata programuoja mus poistoriniam mąstymui, ir akcentuoja laisvės klausimo atnaujinimo būtinybę. Atvaizdai – tai tarpininkai tarp pasaulio ir žmogaus. Jie turėtų pasaulį aiškinti, tačiau užuot tapę žemėlapiais, virsta haliucinacijomis. Aparatai švenčia pergalę prieš žmogų, nes žmogus užmiršta, jog jis pats pagamino atvaizdus tam, kad orientuotųsi tikrovėje. Techniniai atvaizdai tampa širmomis. Pavojus pasislepia už nekritiškumo. Pamirštama, kad techninis atvaizdas – tai aparato gaminys, trečiojo laipsnio abstrakcija: „/…/ jie abstrahuojami iš tekstų, kurie abstrahuojami iš tradicinių atvaizdų, o šie savo ruožtu abstrahuojami iš konkretaus pasaulio.“ (23 pusl.) Jei tradiciniai atvaizdai – ontologiniai fenomenai, tai techniniai atvaizdai – tekstų metakodai, sąvokos, kurių objektyvus pobūdis paverčia juos pasaulėžiūros langais. Fotografija tampa modeliu, kaip turi elgtis suvokėjas. Fotografas valdo žiūrovą, robotizuoja jo jausmus, norus, mintis, veiksmus, programuoja ritualiniam elgesiui (prisiminkite reklaminius plakatus). Žaidimas simboliais – tai galios žaidimas. Kanto erdvės ir laiko kategorijos neišvengiamos. Fotografas gaudo jus iš šono, iš apačios. Jis fotografuoti gali viską – jūsų veidą, savo atvaizdą veidrodyje ar musę.

Fotografijos temą, kaip paralelinės filosofijos – fotosofijos, aptiksime ir mūsų lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio apmąstymų lauke. Profesorius fotoaparatą laiko tokia priemone, kuri padeda žmogui susitikti su pasauliu, geriau įsižiūrėti į tylinčius nežmogiškuosius daiktus, intensyvina žvilgsnį niuansams – spalvoms, formoms, tai yra skirtybėms.

„Fotoaparatas – ironiška mašina, vienintelė ironiška mašina, leidžianti fotosofui vienu piršto krustelėjimu įveikti, pašalinti, net sunaikinti ne tik savo mašiniškumą, ne tik techninį savo buvimo būdą, bet ir pačią technikos esmę, savo ruožtu sudarančią mūsų praktiškos kasdienybės branduolį: kūrybinį artojišką sąlyti su daiktais…“

Šliogeris antrina Schopenhaueriui sakydamas, kad tai toks susitikimas, kai tu tampi tyrąja pasaulio akim. Tu išnyksti. Jo mintys susišaukia ir su šios knygos autoriaus mintimi apie aparato ir fotografo simbiozę…

Fotografiją Šliogeris vadina antimenu. Kaip rezultatas ji profesoriaus nedomina. Jo veikiausiai nesužavėtų ir Flusser‘io mintis, kad fotografijos esmė – tiksliai perduoti, išsaugoti informaciją apie pasaulį, daiktus, žmones ar įvykius. Ta pati fotografija, pasak Šliogerio, kaip ir tas pats paveikslas, reikštų visai ką kitą menininkui, pardavėjui ar filosofui. Kiekvienas jų išskaitytų kitokią prasmę. Dainuoti galime visi kartu – kolektyviškai, o matyti galiu tik Aš. Vadinasi ir fotografuoti taip, kaip fotografuoju, galiu tik Aš. „Aš matau“ – tai Šliogerio imperatyvas.

Savo fotovaizdus „Melancholijos archipelaguose“ Šliogeris apibūdina kaip idėjų iliustracijas, liudininkus, kurie padovanoja fotografuotojui džiaugsmo akimirkas, o dokumentinę, reportažinę, turistinę, žurnalistinę, mokslinę fotografiją profesorius suvokia kaip kalbą, kurios atžvilgiu yra smarkiai kritiškas. Flusser‘is taip pat dokumentininkus priskiria prie eilinių spragsėtojų, kurie automatiškai domisi naujomis scenomis, bet vis tokiu pačiu žvilgsnio kampu ir jiems nerūpi pamatyti kitaip. Flusser‘iui fotografavimo gestas – tai medžioklio judesys. Fotoaparatas, tai ne įrankis, o žaislas. Fotografo intensiją įžvelgia informatyvių, nematytų, neįtikėtinų atvaizdų paieškoje ir nemirtingumo siekyje kitų atmintyje. Nors nuotrauka kaip daiktas – bevertė, t. y. jos vertė glūdi ne pačiame daikte, jos vertė randasi paviršiaus informacijoje. Fotografijos filosofijos siekis, pasak Flusser‘io, nepaisant nieko, suteikti žmogui laisvės galimybę, taip suteikiant jo gyvenimui prasmę.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė, 2016.03.04

Pagal: Vilém Flusser (2015). Fotografijos filosofijos link. Išmintis: Vilnius. Iš vokiečių kalbos vertė I. D. Klimkaitė

Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code