Filosofijos išsigimimas

Dailininkas Kien Ha

… kaipgi filosofija, nužeminta iki amato duonai pelnyti, gali neišsigimti į sofistiką? Kaip tik todėl, kad tai neišvengiama, o taisyklė „Kieno duoną valgau, to ir dūdelę pučiu” jau nuo seno yra visagalė, uždarbis iš filosofijos buvo laikomas sofisto požymiu …

… filosofiniuose apmąstymuose nuostabiausia, kad būtent tik tai, ką kiekvienas apmąstė ir ištyrė vien sau, vėliau praverčia ir kitiems, o ne tai, kas jau iš pat pradžių buvo sukurta kitiems. Pirmiausiai tai atpažįstama iš besąlygiško sąžiningumo požymio: juk mes nesistengiame apgauti pačių savęs ir patiems sau nedovanojame tuščių riešutų, todėl išnyksta bet kokia sofistika ir bet koks tuščiažodžiavimas, o kiekviena parašyta pastraipa tuojau pat atlygina už pastangas, reikalingas jai perskaityti …

… nuolat regėdamas, kaip melas ir blogybė visuotinai pripažįstami, o tuščiažodžiavimas ir šarlatanizmas labiausiai garbinami, aš jau seniai nebesitikiu savo amžininkų pritarimo. Neįmanoma, kad toji mano amžininkų visuomenė, kuri jau dvidešimt metų kaip didžiausią filosofą aukštino kažkokį Hėgelį, tą dvasios kalibaną, ir aukštino taip rėksmingai, kad aidas skambėjo visoje Europoje, – neįmanoma, kad ji priverstų trokšti jos pritarimo tą, kuris visa tai matė. Ji jau nebeturi šlovės vainikų, kuriuos galėtų dalyti; jos pagyros sukekšėjusios, o jos priekaištai nieko nebereiškia.

Artūras Šopenhaueris. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012, 18-19 psl.