Pasaulis

Įvairiausiais būdais stengtasi visatos didybę priartinti prie kiekvieno žmogaus suvokimo galios, ir šia dingstimi buvo skatinami dvasią keliantys apmąstymai, pavyzdžiui, apie santykinį žemės, o juo labiau žmogaus mažumą; o po to, kaip kontrastas, buvo nurodoma dvasios didybė, glūdinti tame menkame žmoguje, kuris įstengia pastebėti, suvokti ir net išmatuoti tą didingą visatą ir t.t. Puiku! Tačiau kai aš mąstau apie neaprėpiamą pasaulį, svarbiausia man atrodo tai, kad toji vidinė esmė, kurios reiškinys yra pasaulis, – kad ir kas ji būtų – vis dėlto neįstengė savo tikrosios būties išplatinti ir išskirstyti beribėje erdvėje ir kad tas begalinis tįsumas būdingas tik jos reiškiniui, o ji pati visiškai ir nedalomai esti kiekviename gamtos daikte, kiekvienoje gyvoje būtybėje. Todėl mes nieko neprarandame, jeigu sutelkiame dėmesį į kokį nors paskirą dalyką, o tikroji išmintis pasiekiama ne tuo, kad išmatuojamas beribis pasaulis, arba (tai būtų dar tikslinčiau) kad asmeniškai apskrendama begalinė erdvė, o priešingai – tuo, kad išsamiai ištyrinėjama kokia nors atskirybė ir stengiamasi išmokti tobulai pažinti bei suvokti jos tikrąją, autentiškąją esmę.

[Schopenhauer, A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai.. 2012. P.193]