C. G. Jungas apie vakarietį ir rytietį

Vienas iš dvasinių rytietiško charakterio savitumų – į gimimo ir mirties seką Indijoje žiūrima kaip į begalinį procesą, kaip į amžiną ratą, besisukantį be jokio tikslo. Žmogus gyvena, įgyja žinių, miršta ir vėl viską pradeda iš naujo. Tik Budos mokymas kelią tikslo idėją. Pasak jo, mūsų tikslas – tai žemiškosios egzistencijos nugalėjimas.

Vakarų žmogui mitas turi išreikšti evoliucinį pasaulėvaizdį su pradžia ir tikslu. Jis atmeta pasaulėvaizdį, kuriame yra tik pradžia ir pabaiga. Lygiai taip pat jam nepriimtina idėja apie statišką, uždarą, amžiną ciklą. O Rytų žmogui pastaroji mintis visiškai priimtina. Matyt, neįmanoma pasiekti visuotinio sutarimo dėl pasaulio prigimties, nes ir astronomai iki šiol nepriėjo vieningos nuomonės šiuo klausimu. Vakariečiui nepakeliamas statiško pasaulio beprasmiškumas. Jis tiesiog negali nemanyti, kad pasaulis turi prasmę. Rytų žmogui to nereikia, jis pats įkūnija pasaulio prasmę. Pirmasis jaučia pareigą užbaigti pasaulio įprasminimą, antrasis siekia įvykdyti prasmę savyje., išsinerdamas iš pasaulio ir gyvenimo (Buda).

Mano nuomone [C. G. Jungo], abu yra teisūs. Vakarietis, regis, yra labiau ekstravertas, o rytietis – intravertas. Pirmasis perkelia prasmę į išorinio pasaulio objektus ar ieško jos tenai, o antrasis jaučia ją savyje. Tačiau prasmė yra ir išorėje, ir viduje.

[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.433, 434]