C. G. Jungas Indijoje

Mano akimis žvelgiant, Budos gyvenimas – tai savasties tikrovė, savasties, kuri persmelkia ir užvaldo asmeninį gyvenimą. Savastis Budai yra aukščiau visų dievų, ji simbolizuoja žmogiškos egzistencijos ir pasaulio apskritai esmę. Kaip unus mundus (lot. – tam tikras pasaulis), savastis apima ir būties savyje, ir pažintos būties, be kurios joks pasaulis negali egzistuoti, aspektus. Buda gerai matė ir suprato žmogiškosios sąmonės kosmogoninį kilnumą, todėl jis aiškiai suvokė, kad jei mums pavyks užgesinti sąmonės šviesą, pasaulis nugrims į nebūtį. Nemirtingas Šopenhauerio nuopelnas yra tas, kad jis vėl arba iš naujo tai suprato.

Kristus, kaip ir Buda, taip pat yra savasties įsikūnijimas, tik visiškai kita prasme. Abu laikomi pasaulio nugalėtojais: Buda – kaip žmogus, pasiekęs protingą įžvalgą, Kristus – kaip likimo nulemta auka. Krikščionybėje daugiau kenčiama, budizme daugiau matoma ir daroma. Abu keliai teisingi, bet indų akimis Buda yra tobulesnis žmogus. Jis buvo istorinė asmenybė ir todėl labiau suprantamas žmonėms. Kristus yra istorinis žmogus ir Dievas, todėl jį sunkiau suvokti. Tiesą sakant, jis ir pats savęs nesuprato. Jis tik žinojo, kad privalo pasiaukoti, nes taip jam liepė vidinis balsas. Jo auka buvo nulemta paties likimo. Buda veikė remdamasis įžvalga. Jis nugyveno savo gyvenimą ir mirė sulaukęs garbaus amžiaus. O Jėzaus, kaip Kristaus, veikla greičiausiai truko labai trumpai.

(Vėlesniuose pokalbiuose Jungas lygino Budą ir Kristų, remdamasis jų nuostata blogio atžvilgiu. Kristus kančioje įžvelgia prasmę, todėl, kaip kenčiantysis, jis yra žmogiškesnis ir tikroviškesnis nei Buda. Buda atmetė kančią kartu ir džiaugsmą. Jis išsižadėjo jausmų ir emocijų, todėl Buda ne toks. Evangelijose Kristus pavaizduotas kaip dievažmogis, nors iš tiesų jis niekada nenustojo būti žmogumi. O Buda, dar būdamas gyvas, iškėlė save virš žmonijos.)

Vėliau budizmas pasuko ta pačia linkme kaip ir krikščionybė: Buda virto, taip sakant, individuacijos simboliu, kuriuo reikia sekti, nors jis pats skelbė, kad kiekvienas atskiras žmogus, nugalėjęs nidanos (nidana – budizme priežastingumo grandinė; atgimimų ciklas) grandinę, gali tapti nušvitusiuoju, t.y. Buda. Panašiai ir krikščionybėje, Kristus yra vientisos asmenybės pavyzdys, gyvenantis kiekvieno krikščionio sieloje. Vis dėlto istorijos raidoje atsirado imitatio Christi idėja, reiškianti, kad kiekvienas atskiras individas privalo ne ieškoti savojo, likimo jam skirto, kelio į asmenybės vientisumą, o sekti Kristaus nueitu keliu. Rytuose panašiai įsivyravo pamaldus sekimas Buda. Tai, kad Buda tapo mėgdžiotinu pavyzdžiu, susilpnino jo paties idėją. Panašiai ir imitatio Christi išpranašavo lemtingą krikščioniškosios idėjos evoliucijos sąstingį. Kaip Buda dėl savo įžvalgos buvo laikomas aukštesniu už dievus, taip ir Kristui šūktelėjus žydams: „Jūs esat dievai“ (Jn 10, 34) žmonės negalėjo suprasti, ką jis norėjo tuo pasakyti. Todėl vadinamieji „krikščioniški“ Vakarai, užuot kūrę naują pasaulį, milžino žingsniais artėja prie tos akimirkos, kai galės sugriauti esamą.

[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.384-386]