Ponai ir ponios, galvoti apie mąstymą labai sunku!

„Ponai ir ponios! Galvoti apie mąstymą labai sunku,“ – įspėja Piatigorskij.

Kažkada gyveno mąstymo filosofas Descarte‘as, kuris pirmasis savęs paklausė: „Kaip aš mąstau, kai mąstau apie šį bei tą?“ Vėliau Husserlis – fenomenologijos tėvas, gyvai mintijo Descarte‘o meditacijas.

Apskritai, filosofai retai domėjosi mąstymu kaip filosofine sąvoka. Jiems mąstymas – tai arba natūralus reiškinys, arba loginės analizės objektas. Kitaip tariant, mąstymas – kritinė sąvokų, koncepcijų, idėjų, vaizdinių analizė.

Ar niekuomet nesusimąstėte patys: ką reiškia „tiesiog mąstyti“? Dar niekas iki šiol neatsakė į šį klausimą. Akivaizdu, kad pats žmogus nekuria minčių. Jis nėra „mąstymo gamintojas“. Bet tuomet, kas generuoja mūsų mintis ir kodėl?

Piatigorskij nepretenduoja į žinojimą apie mąstymą. Jo filosofijos kontekste supratimas nėra tapatus žinojimui. Jis nežino. Bet galvoja.

Jums jau įdomu, ką apie mąstymą mano šis filosofas, tiesa? Ir pačiam Piatigorskij įdomu. Įdomu stebėti mąstymą, nes tai dirgina mintį, išlaisvina nuo įsitikinimų.

Filosofuodamas, jis kalba apie save: „Taikomoji filosofija – ne filosofo reikalas. Filosofas mąstymą pritaiko mąstymui“.

Jo filosofijoje nerasite jokios kritikos, savikritikos taip pat. Jei filosofas cituoja, tai cituoja ne atsitiktinai. Citata jam išties reikšminga:

„Citata neparemia ir nepatvirtina mano minties, bet pati yra mano mintis,“ – sako Piatigorskij. („Širdies sūtra“ – dažnas jo citavimo šaltinis.)

Piatigorskij filosofavimas neišvestas nei iš kentėjimo, nei iš nusiminimo ar džiaugsmo.  Jo filosofavimas apskritai negimsta iš jokių psichologinių poreikių. Abejonė, baimė, nuostaba – tai gryni filosofavimo pradai.

Mąsto apie sąmonės, bet ne apie psichikos būsenas. Tai suprasti jo filosofijos kontekste, labai svarbu. Atskiria psichologiją nuo savo filosofijos, nes psichologija – mokslas, kuris studijuoja psichikos reiškinius kaip procesus, vykstančius išoriniame laike.  Piatigorskij filosofijoje bet koks psichikos reiškinys (įskaitant ir mąstymą) stebimas kaip mąstymas, o tai pašalina reiškinį iš laiko – depsichologizuoja jį.

Žodis „filosofuoti“, kaip ir žodis „norėti“ ar „galėti“, Piatigorskij neturi jokios psichologinės prasmės, skirtingai nei visuose Lacano veikaluose ar Wittgensteino „Psichologijos filosofijoje“.

 „Visi žodžiai ne tik „išreiškia“ sąmonę, bet patys ir yra (kaip ir nėra) sąmonė,“ – sako jis.

Filosofas įsitikinęs, jog mąstymo teorija niekuomet nekils iš psichologijos. Ar ji kils iš filosofijos? Jis nežino.

Sujungia budizmo aspektus su fenomenologija. Budizmo filosofija – juk mąstymo filosofija iš esmės. Prisiminkime jogos mokytojus – proto būsenų žinovus, mokančius „skaityti“ mąstymą ne tik savo, bet ir savo mokinių. Šitoks mąstymas neįmanomas savaime, nes nerealus iš prigimties. Tokiam mąstymui reikalingos nuolatinės „mąstymo treniruotės“.

Jums patinka mąstyti, tiesa?

Galvoti apie mąstymą Piatigorskij pradeda nuo stebėjimo (lot. observatio). Bet stebėjimas – tai ne metodas ir ne epistemologinė sąvoka, o ontologinė. Stebėjimas – ne patirtis ir ne išgyvenimas. Tai – ir ne kontempliacija.

Piatigorskij, mąstydamas apie mąstymą, atmeta natūralias psichologines prielaidas. Jo mąstymas nereiškia jokios banalios savistabos. Mąstymas apie mąstymą – tai spontaniškas par exellence. Bandymas galvoti apie savo galvojimą – reiškia mėginimą pakeisti mąstymo objektą. Galvoti apie savo galvojimą sunku, nes apie save mąstančiam mąstymui būtina nuolat atskirti save nuo kitų savo objektų, kaip išskirtinį objektą.

Piatigorskij filosofija – observacinė filosofija – mąstymo stebėjimo filosofija. Ir jei norime įsitraukti į jo mąstymo žaidimus, tai teks atsisakyti bet kokio „aš“ (nes „aš“ visuomet psichinis). Jo mąstymas, kaip objektas, depersonalizuotas; nepriskiriamas nei „aš“, nei apskritai „žmogui“. Šiame žaidime žaidžiantysis – joks absoliutus subjektas, tai net ne asmenybė, o pati vieta, pozicija, iš kurios tam tikri objektai gali būti stebimi kaip asmenybės. Pati sąmonė žaidžia. O kas yra sąmonė? – paklausite Jūs. Sąmonė – tai kas stebi. Sąmonė yra stebėtoja.

Observacinėje filosofijoje neteigiamos jokios naujos tiesos, neneigiamos ir senosios; nesitapatinama su istoriniu kontekstu. Ji – neantropocentrinė, nes jos stebėjimo centre – mąstymas, o ne žmogus.

Mąstymas apie mąstymą nesuves Jūsų akistaton nei su gyvenimu, nei su savimi, nei su Kitu. Kokiu tikslu tuomet mąstyti apie mąstymą? – paklausite Jūs. Iš smalsumo ir  noro žinoti, kas yra mąstymas. Juk mąstymas turi kažkokią ypatingą savybę, skiriančią jį nuo kitų sąmonės turinių.

Observacinėje filosofijoje mąstymas išvedamas iš refleksijos ir ne atvirkščiai.  Piatigorskij mąstymą įvedą į filosofiją būtent per refleksiją. Tai mąstymas – kaip refleksijos pratęsimas ir kaip mąstymo objektas, labai ypatingas. Suprantamas – kaip „turintis vietą“ ir egzistuojantis tik kiekvieno mūsų galvoje.

Piatigorskij atranda, kad yra tokia mąstymo redukcijos riba, už kurios bet kokia mąstymo filosofija negalima. Postuluoti mąstymą anapus refleksijos neapsiima, nes  negalime iš paties mąstymo sužinoti, ar mąstymas egzistuoja. Mąstymo pažinimas įmanomas tik išvestiniu ir ne tiesioginiu būdu. Tampa galimas per idėjas, sąvokas, žodžius…

Piatigorskij užsimena apie ypatingą nepamąstomo mąstymo galimybę. Galiausiai apibendrina: mintis – nepamąstomas objektas ir pats mąstymas – taip pat nepamąstomas objektas.

Paklausite: kas gi yra ta nemąstomybė? Nepasakysiu. Bet nenusiminkite, galbūt atsakymą rasite paties Piatigorskij filosofijoje, o gal patys atrasite mąstydami apie mąstymą…

„Vienąsyk Viešpats Buda paklausė Anandos: „Kaip galvoji Ananda, ar sunku mąstyti apie nirvaną? Juk nirvana neišreiškiama, neišmatuojama, neįsivaizduojama?“ Ananda atsakė: „Sunku, Viešpatie, mąstyti apie nirvaną, neišreiškiamai, neišmatuojamai, neįsivaizduojamai sunku.“ Viešpats Buda tarė: „Tiesa, Ananda, neišreiškiamai, neišmatuojamai, neįsivaizduojamai sunku mąstyti apie nirvaną. Tačiau be galo sunkiau, milijonus, kvadrilijonus kartų sunkiau mąstyti apie mintį nei apie nirvaną.“

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Aleksandr Piatigorskij „Mąstymas ir stebėjimas“ (Sofoklis, 2017)