Laisvė – kaip visų vertybių pagrindas

Kodėl ėmiausi aprašinėti Sartre‘o doktriną? Priežastis paprasta: dabar žmonės tiek jaučiasi laisvi, kiek esti išties nelaisvi; tiek susipainioję savo teisėse, jog nepastebi skęsta vergijoje, o jų savivalė skandina užmarštin  atsakomybę… Žmonijai šiandien kaip niekada trūksta etikos vadovo. Ir jeigu pliuralizmo laikais galima elgtis bet kaip, tai Sartre‘o pasaulėžiūra nustebins – nes Jums neprieštaraus.

Žodis „humanizmas“ – skambus žodis, kuris daugumą pakylėja į aukštybes. Tačiau neapsigaukite, sartriškasis humanizmas priešingas įprastai humanizmo sampratai, kuri žmogų laiko tikslu ir aukščiausia vertybe. Suglumote? Bet dar nenusivilkite.

Sartre‘as stereotipinį humanizmą vadina absurdišku, nes žmogui priskiriama vertė, remiantis ne jo, o Kitų žmonių atliktais veiksmais… Sartre‘o humanizme žmogus negali būti tikslas, nes žmogui Žmogų savyje dar reikia sukurti. Tai ne Comte‘o religinis humanizmas, o veiksmo ir optimizmo doktrina. Sartre‘o žmogus – ne daiktas uždarytas savyje, o atviras žmogus nuolatos ieškantis laisvės. Siekdamas laisvės, jis atranda, kad jo laisvė visiškai priklauso nuo Kitų laisvės ir, kad Kitų laisvė priklauso nuo jo laisvės. Jis nori savos laisvės taip, kaip nori, kad ir Kiti būtų laisvi.

Sartre‘o žmogus renkasi prasmę, kas sukuria jo gyvenimui vertę. A priori gyvenimas neturi prasmės. Tol, kol Jūs gyvenimo negyvenate, gyvenimas savaime yra niekas. Svarbiausia, nuosekli laikysena – sąžiningumas. Ar mes galime vertinti kitus, save? – galbūt paklausite Jūs. Taip, – atsakys Sartre‘as, – jei žmogaus situacija – jo laisvas pasirinkimas (be Kitų pagalbos, be pasiteisinimų, nurodančių į aplinkybes ir galimybes).

Mes galime vertinti žmogų ir kaip veidmainį. Tai bus ne moralinis sprendimas, bet įvertinimas pačio veiksmo – kaip klaidos. Nes veidmainiavimas – tai melas, visiškai paslepiantis žmogaus įsipareigojimo Kitam žmogui  laisvę. Meluodami suteikiame melui visuotinę vertę.

Moralinį pasirinkimą Sartre‘as prilygina meninei kūrybai. Žmogus priverstas pats išgalvoti moralės dėsnį sau, nes negali a priori nuspręsti, ką reikia daryti kiekvienu konkrečiu atveju. Žmogus visada gali rinktis, tačiau dar privalo prisiminti, kad nepasirinkdamas vis tiek pasirenka. Tik veikiantis žmogus – gyvas žmogus. Likimas – jo paties rankose, o viltis slypi vien tik veiksme.

Sartre‘o žmogus – orus, nesuobjektintas žmogus. Kitas – jam toks pat tikras, kaip tikras jis pats sau. Tai toks žmogus, kuris atsakingas ne vien už savąją individualybę, o atsakingas už visus žmones. Intersubjektyviame pasaulyje žmogus sprendžia, kas jis yra ir kas yra Kiti. Kiekvienas žmogus, kad ir kiek jis individualus, turi visuotinę vertę.

Descarte‘as teigė, kad „turime veikiau nugalėti save, o ne pasaulį“. Tikriausiai, turėjo omenyje: veikti nesikliaujant viltimi. Galimybės nepriklauso nuo mano veiklos, todėl sukti galvą dėl jų, bergždžias reikalas. Sartre‘as sako: „Norint ką nors pradėti, viltis nebūtina.“ Tai reiškia neturėti iliuzijų ir svarbiausia, žinoti, kad padarysi viską, kas tavo galioje. Kas tikra? Veiksmas. Vienintelis tikras dalykas yra Tavo veiksmas.

Sartre‘o doktrina priešinga kvietizmui – laikysenai tų, kurie laukia, kad Kiti padarys tai, ko jie negali. Sartre‘o žmogus kiekvieną akimirką pasmerktas išgalvoti Žmogų. Jis kiekvieną akimirką atsiduria kryžkelėje, kurioje jokių ženklų nėra, tik nuojauta.

Ar žmogaus jausmai pasirinkime yra svarbūs? Žmogus negali iki galo kliautis jausmais ir jais vadovautis. Tiek suvaidinti jausmai, tiek išgyventi jausmai yra tapatūs, nes susiformuoja per atliekamus konkrečius veiksmus. Jei ieškote sau patarėjo, tokiu būdu, taip pat save įpareigojate, nes nutuokiate iš anksto, kokį maždaug patarimą jis jums suformuluos.

Jei patarimo paklaustume paties Sartre‘o, jis pasakytų: „Esate laisvas, rinkitės, pats sugalvokite.“ Mes patys pasirenkame savąją būtį, o pasirinkdami save, pasirenkame ir visus žmones. Sartre‘o – žmogus pasmerktas būti laisvu. Jis atsakingas už viską, ką daro ir ko nedaro. Atsakingas už savo aistrą. Atsakingas už tai, kas jis yra.

Sartre‘o žmogus – ne samana ar žiedinis kopūstas, o projektas, išmestas į ateitį. Jis sąmoningai suvokia projektuojantį save. Tik vėliau jis bus tuo, kuo save pavers. Iš pradžių jis yra niekas, kuris pirma pasirodo pasaulyje ir tik po to save apibrėžia, o tai reiškia, kad egzistencija yra pirmiau už esmę.

Labai gali būti, kad „korektiško mąstymo“ atstovai dabar supyks ant Sartre‘o, nes Dievas jau žinojo, kokį žmogų kūrė. Sartre‘o žmogus nežino, kokiu save padarys, nes nuolat klaidžioja autentiško laisvo gyvenimo paieškos labirintuose ir negali atsipūsti nei sekundei. Blaivus protas sukelia kančias, bet Sartre‘o žmogus nepasiduoda nei tingumui, nei baimei.

„… kiekvienas ant žemės vaikštantis žmogus turi ateitį, kurią reikia susikurti lyg ant balto popieriaus lapo…”

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Jean-Paul Sartre „Egzistencializmas – tai humanizmas” (Vaga, 2016)