Filosofijos kitimo priežastys

Tačiau filosofija turi ir kitą – kaitos, atsinaujinimo, laikinumo, vadinasi, ir priklausomybės nuo konkrečių istorinių aplinkybių – pusę. Nėra abejonės, kad konkreti filosofinė sistema ar idėja yra ir „laiko dvasios“ išraiška. Mes nesunkiai suprasime, kas lemia filosofijos kitimą istoriniame laike, jei prisiminsime, kad filosofinė būsena privalo išeiti į viešumą, būti įkalbinta, o kartu įgyti simbolinę išraišką, kuri jau tiesiogiai priklauso nuo tam tikrai istorijos atkarpai būdingų socialinių, kultūrinių ar psichologinių aplinkybių. Transcendencija, atsiverianti per fenomeną, yra ta pati, tačiau jos kultūriniai simboliai skirtingi. Egzistencinės patirties kalbinė išraiška priklauso nuo istorinės situacijos ypatumų.

Negana to, nuo šitų ypatumų priklauso ir tai, kokios filosofinės problemos iškyla į pirmą vietą, kokios tampa antraeilės arba kuriam laikui visai užmirštamos. Jau minėjome, kad graikų filosofija buvo kosmocentrinė, viduramžių filosofai labiausiai įsimąstydavo į Dievo būtį, naujųjų amžių filosofijoje vyravo pažinimo teorijos problemos, o dabarties filosofijoje ypač svarbi kalbos problematika.

Be to, viešėjam filosofijos gyvenimui didelę įtaką daro praktinės ir mokslinės žinios apie pasaulį, politinis gyvenimas, religiniai meniniai simboliai, žodžiu, gausybė įvairiausių žmogaus pasaulio elementų ir aplinkybių.

Viešėjam filosofijos gyvenimui irgi būdingas tam tikras pastovumas ir perimamumas; jis neįmanomas be tradicijos. Per visą Vakarų filosofijos istoriją nuolat keliamos tos pačios problemos, išsaugojamos ir vartojamos tos pačios sąvokos, išlieka tos pačios kalbinės figūros. Tačiau gerokai keičiasi sąvokų prasmė, jų aiškinimo būdai ir filosofinio mąstymo kontekstai. Filosofinės kalbos arba teksto terpėje viešpatauja būtent kaitos momentas.

Ir kaip tik šią terpę įprasta vadinti filosofijos istorija. Todėl mes ir galime pasakyti, kad istorija įprastine šio žodžio prasme turi filosofinės būsenos simbolinė išraiška, tiksliau sakant, tos išraiškos pavidalai. O kadangi filosofas savo būseną transcendencijos fenomeno akivaizdoje turi įkalbinti ir paversti tekstu, jis niekada ir niekur nepradeda iš pradžių.

Štai kokia paradoksali filosofo padėtis istorijoje, atitinkanti anksčiau aptartą jo padėties žmogaus pasaulyje paradoksalumą: jis visada yra pradžioje, nes remiasi savo egzistencine patirtimi, ir niekada nėra pradžioje, nes šią patirtį sutelkia į kultūrinius simbolius, kuriuos bent jau iš dalies perima gatavus. Filosofo būsena antistoriška, o šią būseną išskleidžiantis tekstas istoriškas. Todėl filosofas visada svyruoja tarp istorijos ir neistoriškumo, tarp laiko ir amžinatvės, tarp kintamumo ir pastovumo. Tikrasis filosofijos gyvenimas kaip didžiųjų mąstytojų mąstymo įvykiai laike kaip tik ir skleidžiasi šitame keistame Tarp, kuris yra tarp būsenos ir teksto.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 144, 145]