Absoliutus

„Absoliutus“ reiškia „atskirtas“ Vadinti Dievą absoliučiu reiškia atskirti jį nuo bet kokio santykio su žmogumi. Žmogus negali jam daryti jokio poveikio, nei jis – žmogui. Toks Dievas būtų visiškai bereikšmis dalykas. Vadinasi, teisėtai galime kalbėti tik apie tokį Dievą, kuris yra susijęs su žmogumi, o šis – su juo. Krikščioniškas požiūris į Dievą kaip į „Tėvą, kuris yra danguje“, puikiai išreiškia šį Dievo santykiškumą. Jau nekalbant apie tai, kad žmogui įsivaizduoti Dievą yra sunkiau, nei skruzdei – Britų muziejaus turinį, šis nenumaldomas potraukis Dievą paskelbti „absoliučiu“ kyla tiktai iš būgštavimo, esą Dievas gali tapti „psichologiniu“. Žinoma, tai būtų pavojinga. Juk absoliutus Dievas su žmogumi neturi nieko bendra, o „psichologinis“ Dievas būtų realus. Toks Dievas galėtų pasiekti žmones. Regis, Bažnyčia yra tam tikras magiškas įrankis, skirtas žmonėms nuo tokios galimybės apsaugoti, nes juk sakoma, kad „baisu pakliūti į Gyvo Dievo rankas“.

[C. G. Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją//Apie pasąmonės psichologiją//Santykiai tarp Aš ir pasąmonės. Vilnius: Margi raštai. 2012 P. 293]