Herakleitas

Herakleitas gimė Mažojoje Azijoje apie 540 m. Dėl to, kad savo mintis išsakydavo perkeltine prasme buvo pramintas „Tamsiuoju“. Jo teorijoje aptinkame ne tik išorinio pasaulio stebėjimus, bet ir introspekciją. Ugnis kaip pasaulio pradas. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir vėl virsta ugnimi. Ugnies pokyčiai vyksta dviem kryptimis: „žemyn“ ir „aukštyn“; nusileisdama iš aukštybių, ugnis tampa oru, šis krisdamas susikondensuoja į vandenį, o nukritęs vanduo susigeria į žemę; bet žemė vėl garuoja, jos alsavimas kuria vandenį, kuris virsta debesimis ir galų gale ugnimi grįžta į savo aukštąją tėvynę; kryptys dvi, bet kelias žemyn ir aukštyn yra vienas. Tikrovės vaizdas yra upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje. Ir gyvi padarai, ir daiktai – viskas be paliovos kinta, juda ir vėl, bet jau kitaip, susijungia. Teiginiu: „Negalima du kartus įbristi į tą pačią upę“ – norėjo pasakyti, jog antrą kartą įbrendame jau į kitą, naujai atitekėjusį vandenį, o ir patys per tą laiką senstelėjame, tad nebesame tie patys. Tikrovės vaizdas yra ir mirtis: „bijome vienos mirties, o iš tikrųjų jau esame mirę daugybę kartų“; „siela miršta tapdama vandeniu, vanduo miršta tapdamas žeme“. Gamta yra nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas; ta pati gamta visą laiką yra kita: „į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame“. Negalime sakyti, kad esame, nes „esame ir nesame kartu“; tiesa yra tik tai, kad kintame. Nėra būties, yra tik tapsmas. Vis dėlto ir Herakleitas tikėjo, kad tie pokyčiai vyksta pagal vieną dėsnį, galiojantį visiems. Karas „yra visa ko tėvas ir valdovas, tačiau pasaulį tvarkančio proto dėka priešingi veiksniai jungiasi ir iš jų susidaro gražiausia harmonija“.