Y. N. Harari: kokia mūsų rūšies ateitis?

Labai abejoju, ar įmanoma įdomiau pristatyti Izraelio istoriko Harari kūrybą, nei tai padarė profesorius Zenonas Norkus šių metų (2019) Knygų mugėje. Todėl šis tekstas – tik dar vienas eilinis „pakalbėjimas“ apie plačiai pasaulyje skaitomą minimo autoriaus knygą „21 pamoka XXI amžiui“. Pritariu filosofo Norkaus sveikam skepsiui, kurį humoristiškai išreiškė savo pranešime: viena vertus – reklamuoja knygą, kita – kviečia kritiškai skaityti ir nepasiduoti aklam vieno pasaulio ateities scenarijui.

Jau pats pavadinimas „21 pamoka…“ – gana pretenzingas. Šios pamokos turi savus pavadinimus: pirmoji įvardinta „Nusivylimu. Istorijos pabaiga nukeliama į ateitį“, paskutinioji – „Meditacija. Tiesiog stebėk“, iš ko galime nuspėti autoriaus psichologinio judėjimo kryptį: pradžios tikslas – sukrėsti auditoriją, pabaigos – atlikti jai „terapiją“, nuraminti. Tikėtina, kad tokia taikytina metodika skaitytojo nepaliks abejingo.

Tarpinės pamokų temos – socialinės, universalios savo aktualumu bet kuriam žmogui, tame tarpe ne tik filosofinės, bet ir apimančios etikos turinį: „Darbas. Gali būti, kad užaugęs darbo negausi“, „Laisvė. Jus stebi didieji duomenys“, „Imigracija. Gal kai kurios kultūros geresnės už kitas“, „Neišmanymas. Žinote mažiau nei įsivaizduojate“, „Posttiesa. Kai kurios melagingos naujienos amžinos“, „Prasmė. Gyvenimas – ne pasakojimas“ ir etc.

„Pamokų“ formos, jei rašytų filosofas tokią knygą, veikiausiai nenaudotų. [Nors knygynuose pasirodė lenkų rašytojo, mylinčio filosofiją, Witold‘o Gombrowicz‘iaus knygelė „Filosofijos kursas per šešias ir ketvirtį valandos (Odilė, 2018).] Gal taikytų diskusijos ar meditacijos stilių apie iškeltas problemas, bet ne dėstymo ar mokomosios medžiagos konfigūraciją. Pats Hararis šį pamokymų rinkinį vadina nepaprastais atsakymais ir mūsų budinimu mąstymui bei pokalbiui.

Rašytojo ambicijos įspūdingos, apeliuojančios į Mokytojo, Autoriteto ar net Mesijaus statusą, tačiau intencijos – pozityvios:

„Kokį žingsnį turėtume žengti? Pirmiausia reikia sušvelninti pražūties pranašystes ir paniką pakeisuti sumišimu. Panika yra puikybės forma. Ją gimdo pasipūtėliškas jausmas, esą tiksliai žinau, kur ritasi pasaulis. Sumišimas – kuklesnė būsena, todėl leidžia mums būti įžvalgesniems. Jeigu pajuntate norą pasileisti gatve ir visiems šaukti“ „Apokalipsė jau čia pat!“, pabandykite sau tarti: „Ne. Iš tikro tai aš nesuprantu, kas vyksta pasaulyje.“ (32 pusl.)

Autoriaus siekiai – žmogiški (pernelyg žmogiški), pasižymintys troškimu pačiam suvokti mus supantį pasaulį ir savo vietą jame, bei padėti paprastiems žmonėms, kurie galbūt ir nesupranta dirbtinio intelekto (toliau – DI) ir biotechnologijų, bet jaučia grėsmę, jog ateitis gali palikti juos nuošalyje.

Nors Įvade ir apsibrėžia likti „čia ir dabar“, paradoksaliai jam nepavyksta išvengti nei praeities įvykių, nei ateities vizijų (arba nebudistiškai pavyksta).

Centrinę kūrinio ašį, be abejonės, priešakyje su artėjančia DI revoliucija, sudaro informacinių ir biologinių technologijų susiliejimo problema. Harari rašo argumentuotai, kreipdamas dėmesį į žmogaus gebėjimą išrasti įrankius ir taiko tiesiai į prastą mokėjimą jais naudotis. Svarstydamas apie socialinius, ekonominius modelius (veiklos, darbo temai skirtame skyriuje) į pirmą planą iškelia humanistinį principą:

„… saugoti reikia žmones, o ne darbus. Daugelis darbų – viso labo nykus triūsas, ir ginti jį nuo išnykimo nėra jokios prasmės. Būti kasininku nesvajoja niekas.“ (52 pusl.)

Provokuojančiai, įdomiai, ironiškai, pasakoja apie Izraelyje atliktą eksperimentą Kaip gyventi su pasitenkinimu. Kai robotai, DI išstums žmones iš darbo rinkos, kraštutiniai ortodoksai žydai, anot Harari, galės tapti ateities gyvenimo modeliu:

„Apie 50 proc. kraštutinio ortodoksinio judaizmo išpažinėjų vyrų niekada nedirba. Savo gyvenimą yra paskyrę šventraščių studijoms ir religiniams ritualams. Jie ir jų šeimos nebadauja iš dalies dėl to, kad dažnai dirba jų žmonos, iš dalies dėl vyriausybės skiriamų dosnių pašalpų ir nemokamų paslaugų – taip ji užtikrina, kad jiems gyvenime netrūktų jokių svarbiausių dalykų. Tai visuotinė bazinė parama avant la lettre (pranc. prieš atsirandant šiai sąvokai).

Nors šie kraštutinio ortodoksinio judaizmo išpažinėjai yra neturtingi ir bedarbiai, vienas tyrimas po kito nustatė, kad gyvenimu jie yra patenkinti daug labiau nei bet kuris kitas Izraelio visuomenės segmentas. Taip yra dėl bendruomeninių ryšių stiprumo, taip pat giluminės prasmės, kurią jie atranda studijuodami šventraščius raštus ir atlikdami ritualus. Nedideliame kambarėlyje, pilname žydų, diskutuojančių apie Talmudą, džiaugsmo, entuziazmo ir įžvalgų gali užgimti daug daugiau nei milžiniškame tekstilės fabrike, kur prakaitą lieja voromis išsirikiavę darbininkai. Pasitenkinimą gyvenimu vertinančiose apklausose Izraelis vieną iš viršutinių pozicijų didžia dalimi užima dėl šių bedarbių neturtėlių įnašo.“ (57, 58 pusl.)

Štai taip: visai nesvarbu, kiek kainuoja vyriausybei ir ortodoksų žmonoms palaimos opiumas, judaizmo išpažinėjai yra laimingi visuomenės nariai.

Rašytojas skatina visuomenę kritiškai susimąstyti: „Iki 2050 m. ne tik „viso gyvenimo darbo“, bet ir „viso gyvenimo profesijos“ idėja gali pasirodyti prieštvaninė.“ (47 pusl.)

Tačiau labai liūdėti nesiūlo. Lyg ir „guodžia“ (jei tai galima vadinti paguoda ar atjauta, o gal ironizuoja…) Jei ateityje mus gydys DI, o gydytojai taps nereikalingi – jie galės dirbti arba moksliniais laborantais, arba slaugytojais (žmonės jau dabar gyvena ilgiau, turi mažiau vaikų, todėl pagyvenusiųjų slaugymas netrukus taps dideliu darbo rinkos sektoriumi), arba tiesiog aptarnaus, prižiūrės tą patį DI. Policininkai ir bankininkai, kurį laiką darbuosis komandomis: kartu ne tik su kolegomis, bet ir su draugais-algoritmais. Sunkiausias gyvenimo tarpsnis ateis nekvalifikuotiems darbininkams.

Nors atsiras daug naujų darbo vietų, tinkančių žmonių joms dėl kompetencijos stokos bus mažai: „… vienu metu kentėsime tiek nuo aukštos bedarbystės, tiek nuo kvalifikuotų darbuotojų stygiaus.“ (45 pusl.)

Nuolatinis persikvalifikavimas vidutiniškam individui sukels proto perkaitimo, emocines, stresines krizes. O ilgalaikėje perspektyvoje, anot autoriaus, nė vienas darbas neapsaugotas bus nuo visiškos automatizacijos.

Harari kūryba yra tiek marga, kaip vienos leidyklos pavadinimas – Margi Raštai, kad apimti visus jos aspektus, sudėtinga.

Man patinka autoriaus šmaikštumas, kai tarkim rašo apie kapitalistų ir komunistų rojus, naudoja žaismingus išsireiškimus – „Prekybos centrai nurungė gulagus.“ (26 pusl.);

ar, kai samprotauja apie liberalizmo politiką ištikusią krizę: „Kaip asmuo, įsivaizduojantis, kad aštrus galvos skausmas reiškia ne ką kita, o mirtiną smegenų auglį, dauguma liberalų bijo, kad „Brexit“ ir Donaldo Trumpo iškilimas pranašauja žmonių civilizacijos galą.“ (22 pusl.);

ar, kai dėsto istorinius faktus: „1920 m. dėl žemės ūkio mechanizacijos atleistas ūkio darbininkas galėjo įsidarbinti traktorių gamykloje. 1980 m. bedarbiu tapęs gamyklos darbininkas – prekybos centro kasininku.“ (44 pusl.)

Pasirodė įdomūs rašytojo paliesti DI ir meno, psichologijos santykiai. Arba nesupratau, arba aptikau tam tikrą nenuoseklumą, prieštaravimą autoriaus prognozėse. Jei robotika užvaldys meno sritį, tarkim, pradės kurti muziką, remdamasi klausytojo, pirkėjo, kitaip tariant, vartotojo skoniu, biometriniai algoritmai išstums vidutinio talento kūrėjus, kas reikš, jog vartojimo kultūroje dirbtinio intelekto kūryba pilnai patenkins daugumos meninius poreikius. Jau kitoje vietoje, Hararis rašo, jog jeigu liaudies masės praras savo ekonominę vertę ir taps rinkai visiškai nenaudingos, nepajėgdamos varžytis su DI, neliks ir vartotojų, jų vietą užims kompiuteriai ir mašinos ne tik kaip gamintojai, bet kaip klientai. Kaip pavyzdį pateikia biržos atvejį, kai algoritmai atlieka svarbiausią obligacijų, akcijų pirkėjų vaidmenį ar reklamos verslą, kuriame svarbiausias klientas yra „Google“ paieškos algoritmas.

Viena vertus juokingai, kita vertus graudžiai, atrodo ir Harario pateiktos algoritmo-psichologo paslaugos:

„Jeigu jūsų vaikinas ilgainiui vis dėlto jus paliktų, algoritmas galėtų pervesti jus per standartines penkias sielvarto stadijas: pradžioje padėtų jums nuneigti, kas nutiko, grodamas Bobby McFerrino „Don‘t Worry, Be happy“, tada įpliekstų jūsų pyktį Alainis Morissete daina „You Oughta Know“, paskatintų jus derėtis su Jacque‘o Brelo „Ne me quitte pas“ ir Paulo Youngo „Come Back and Stay“, įstumtų jus į depresijos duobę su Adelės „Someone Like You“ ir „Hello“, o galiausiai padėtų susitaikyti su situacija grodamas Glorios gaynor „I Will Survive“.“ (42 pusl.)

Knygos Įvade aptiksime Harari raginimą nelaukti, kas savaime nutiks, bei tylų priekaištą filosofų kantrybei ir neveiklumui, jų polinkiui tik svarstyti, bet nieko nedaryti, ir kvietimą teikti pasauliui galutinius atsakymus, nes jei ne filosofai, tai inžinierių ir investuotojų gaujos nulems žmonijos ateitį.

Tačiau galutinių atsakymų nebūna, nors Hararis iš dalies savaip teisus. Norėtųsi autoriui priminti, kad filosofija gyvuoja klausimų stichijoje ir nedalina galutinių gyvenimo receptų, kas reiškia tam tikrą pasitikėjimą tiek savimi, tiek pasauliu, tiek dirbtinio demonų negeneravimo bei atsparumą visuotinei psichozei.

[Pats Hararis Įvade prisipažįsta, kad labiausiai siekia išryškinti grėsmes ir pavojus. Bet ar įmanoma, klausimas autoriui, susiplanuoti ir suspėt pasikišti minkštą pagalvę, kai teks kristi? O gal egzistuoja pasaulyje tokia Draudimo bendrovė, kuri apsaugos nuo visų galimų nelaimingų įvykių ar likimo?]

Rašytojas taip pat kelia ir aibę klausimų:

Kaip dorotis su melagingų žinių epidemija? [Simuliakrų ir simuliacijos tema.]

Ar Dievas sugrįžo? [Juk Nietzsche paskelbė Dievo mirtį.]

Ar Europa privalo laikyti atvertas duris imigrantams? [Tolerancija.]

Galbūt „Facebook“ inžinieriai sukurs pasaulinę bendruomenę, kuri saugos žmonių laisvę, lygybę? [Klausimas socialinio tinklo draugams?]

Tikrovės ir fikcijos riba? [Klausimas gali būti nukreiptas ir į patį šį kūrinį.]

Kas mes esame? Ką turėtume daryti gyvenime? [Hararis – beveik Immanuelis Kantas.]

Ir t. t.

Skaitytoją kartu su autoriumi, kviečiu kelti klausimus, skaityti, stebėti save ir pasaulį!

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2019.03.06

Pagal Yuval Noah Harari. 21 pamoka XXI amžiui. (Vertė T. Juras. Kitos knygos. 2019)

Susiję straipsniai: 10 Harario įžvalgų iš XXI amžiui skirtų pamokų