Ar žmogaus būtyje atsiranda toks nusiteikimas, kuriam pasidavęs jis yra pastatomas prieš patį Nieką?
Taip gali įvykti ir iš tikrųjų įvyksta – nors ir gana retai – tik akimirkomis, pamatinėje baimės (Angst) nuotaikoje. Kalbėdami apie šią baimę, mes turime galvoje ne dažnai pastebimą baikštumą, kuris iš esmės sutampa su per dideliu polinkiu bijoti. Baimė skiriasi nuo bijojimo iš esmės. Mes visada bijomės vieno ar kito apibrėžto esinio, kuris mums yra grėsmingas vienu ar kitu požiūriu. Ko nors bijojimas visada susijęs su kuo nors apibrėžtu. Kadangi bijojimui būdingas jo objekto ribotumas, bijantysis ir bailys pririšti prie to dalyko, kurio jie bijosi. Siekdamas nuo ko nors – nuo šio apibrėžto dalyko – išsigelbėti, jis jaučiasi netikras kitų atžvilgiu, t.y. apskritai „pameta galvą“.
Baimė nesukelia tokio sumišimo. Daug dažniau ji sukelia tam tikrą ramybę. Tiesa, baimė visada yra baimė ko nors.., tačiau tas „kas nors“ nėra tas ar kitas konkretus dalykas. Baimė ko nors… visada yra baimė dėl ko nors.., tačiau ne dėl vieno ar kito konkretaus dalyko. Tačiau neapibrėžtumas to, ko ir dėl ko mes bijomės, yra ne tik apibrėžtumo stoka, bet ir esminė neapibrėžties galimybė. Ją atskleidžia gerai žinomas aiškinimas.
Mes sakome, kad baimėje „kažkam yra baisu“. Ką reiškia „yra“ ir „kažkam“? Mes negalime pasakyti, kodėl kažkam baisu. Kažkam taip yra apskritai. Visi daiktai ir mes patys paskęstame kažkokiame abejingume. Tačiau tai nereiškia, kad daiktai išnyksta; nutoldami jie į mus atsisuka. Šitoks esinių visumos nutolimas, mus užgriūvantis baimėje, neduoda ramybės. Nebelieka jokios atramos. Taip išslystant esiniams, lieka tik šitas mus pagaunantis „joks“.
Baimė atveria nieką.
Mes „pakimbame“ baimėje. Tisliau pasakius: į pakibusią būseną mus įstumia baimė, nes dėl jos iš mūsų išslysta esinių visuma. Todėl atsitinka taip, kad mes patys – šitie egzistuojantys žmonės, – būdami tarp esinių, išslystame iš savo rankų. Todėl iš esmės baisu yra ne „tau“ ir „man“, bet taip yra „kažkam“. Lieka tik grynoji čia-būtis, sukrėsta šio kyburiavimo, kuriame nėra į ką atsiremti. Baimė atima iš mūsų žadą. Kadangi esinių visuma išslysta ir tiesiog užgriūva Niekas, jo akivaizdoje nutyla bet koks „yra“ – sakymas. Kad mes, panirę į baimės klaikumą, stengiamės sulaužyti tuščią tylą būtent nerišlia kalba, yra tik Niekio artumos įrodymas. Kad baimė atveria Nieką, patvirtina pats žmogus tuojau pat po to, kai baimė dingsta. Aiškus matymas, kurį mums duoda šviežias prisiminimas, verčia mus sakyti: tai, ko ir dėl ko mes bijome, „iš tikrųjų“ buvo – Niekas. Iš tikrųjų: Niekas – pats savaime – ir buvo tai.
Pamatinė baimės nuotaika parodė mums žmogaus būties įvykį, kuriame atsiveria Niekas ir kurio pagrindu turi būti klausiama…
Kaip yra su Nieku?
Parengta pagal M. Heideggerio straipsnį „Kas yra metafizika“ (vertė A. Šliogeris, Rinktiniai raštai)
Naujausi komentarai