Santuoka

Tada Almitra vėl prabilo: „O ką pasakytum apie Vedybas, mokytojau?“

Ir šis atsakė:
„Jūs gimėt kartu ir kartu būsit visada.
Jūs būsit kartu, kai balti mirties sparnai išblaškys jūsų dienas.
Taip, jūs būsit kartu netgi nebylioj Dievo atminty.
Tačiau tegu lieka ir erdvės tarp jūsų,
Ir tegu tenai šoka dangaus vėjai.

Mylėkit viens kitą, bet meilės nepaverskite pančiais:
Geriau tebūna jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.
Pripilkit viens kitam taures, bet negerkit iš vienos.
Atlaužkit viens kitam savo duonos, bet nekąskit nuo tos pačios riekės.
Dainuokit ir šokit kartu, ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras,
Kaip po vieną yra ir liutnios stygos, nors virpa ta pačia muzika.

Atiduokit savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn.
Nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti jūsų širdis.
Ir stovėkit kartu, bet ne per arti vienas kito:
Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai,
O ąžuolas ir kiparisas neauga viens kito šešėlyje.“

[Gibran K. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 2008. P.23-25]