Apie gyvenimo prasmę

Hermanas Hesė romane „Narcizas ir Auksaburnis“ rašo, jog gyvenimas tik tada turi prasmę, kai jis vieningas. Tačiau paprastai jis būna suskaidytas.

***

Kaip vis dėlto niekingai gyvenimas vedžioja už nosies žmogų, tiesiog juokis ir verk! Arba tu gyveni, duodi jausmams valią, iki soties atsigeri, čiulpdamas motinos Ievos krūtinę – tada gali patirti vieną kitą malonumą, bet nesi apsaugotas nuo laikinumo; tada esi kaip  tas miško grybas, kuris šiandien puikuojasi gražiausiomis spalvomis, o rytoj, žiūrėk, jau susmegęs. Arba stoji gintis, užsidarai dirbtuvėje ir bandai pastatyti paminklą laikinam gyvenimui – tada turi atsisakyti gyvenimo, tada esi tiktai įrankis, tada, kas be ko, tarnauji amžinybei, tačiau pats džiūsti ir neturi laisvės, nejauti gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės. Taip buvo meistrui Niklausui.

Ak, ir visas tas gyvenimas tiktai tada turi prasmę, kai galima pasiekti vieno ar kito, kai gyvenimas nebūna suskaldytas šito sauso arba – arba! Kurti, neaukojant dėl to gyvenimo! Gyventi, neatsisakant tyro kūrybos džiaugsmo! Ar tai įmanoma?

Galbūt ir buvo žmonių, kurie taip sugebėjo. Galbūt ir buvo vyrų ir šeimos tėvų, kurie per ištikimybę neprarado geidulingumo? Galbūt ir buvo sėslių žmonių, kurių širdys nesukietėjo nuo laisvės ir pavojų trūkumo? Galbūt. Tačiau pats tokio nebuvau sutikęs nė vieno.

Atrodė, jog visa būtis paremta dvilypumu, prieštaravimais; žmogus esi arba moteris, arba vyras, esi arba klajūnas, arba biurgeris, klausai arba proto, arba jausmų – niekada negali vienu metu patirti įkvėpimo ir iškvėpimo, buvimo vyru ir moterimi, laisvės ir tvarkos, geismo ir proto balso, visuomet reikia viena aukoti kito labui, ir visuomet viena yra taip pat svarbu ir geistina, kaip ir antra! Moterims šiuo atžvilgiu galbūt geriau. Jas gamta buvo sukūrusi tokias, kad pačios nešiojo savo aistros vaisių ir meilės džiaugsmas jose virto vaiku. Vyras vietoj tokio paprasto vaisingumo turi amžiną ilgesį.