Dievo rašmenys
Spiriamas būtinybės ką nors daryti, kažkaip užpildyti laiką, ryžausi gulėdamas tamsoj atgaivinti atmintyje viską, ką apskritai esu žinojęs. Kiauras naktis leidau mėgindamas prisiminti akmeninių gyvačių išdėstymą ir skaičių arba gydomųjų medžių pavidalus. Taip priverčiau bėgti metus ir vėl ėmiau valdyti tai, kas man priklausė.
Vieną naktį pajutau artėjęs prie brangaus prisiminimo: taip keleivis, dar nematydamas jūros, jaučia jos ūžesį kraujyje. Po kelių valandų šis prisiminimas nuskaidrėjo: tai buvo viena iš sakmių apie Dievą.
[ Borges J. L. Smėlio knyga// Dievo rašmenys. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga. 2008. P. 119]
Naujausi komentarai