Gražbylių kalbos. Kvailumo nepaslėpsi

Nenorėčiau, kad mane įtartumėt potroškiu viešai paro­dyti savo gabumus, ko siekia daugelis įgudusių gražbylių. Juk jie – dalykas žinomas! – prakaituoja trisdešimt metų, sudarydami vieną kalbą (jei tik iš ko kito nepasisavintą), o paskui visais dievais prisiekia, kad paruošė ją per tris dienas, – taip sau, juokaudami arba tiesiog padiktuoda­mi. Gi man visados už vis maloniau buvo kalbėti tai, kas užeina ant liežuvio. Šiaip ar taip, nelaukite iš manęs, kad aš, pagal visas gražbylystės taisykles, pradėčiau savo kalbą nuo savęs pačios apibrėžimo ir savo kalbos paskirs­tymų. Nes kaip galima apibrėžimais nustatyti ribas tai, kurios dieviškoji jėga driekiasi į beribes platumas, arba dalimis paskirstyti tą, kurią garbinti sutaria visa žmonių giminė? Kuriems galams rodyti lyg kokį savo šešėlį arba pirmovaizdį, kada štai jūs savo akimis matote mane pa­čią, stovinčią jūsų akivaizdoje – štai, kaip matote, aš esu toji tikroji visokių gėrybių teikėja, kurią lotynai vadina Stultitia, o graikai — Morija.

Bet ar yra pagaliau koks nors reikalas kalbėti apie tai? Tartum ant mano kaktos, kaip sakoma, nebūtų para­šyta, kas aš tokia? Jeigu kam nors ateitų į galvą teigti, kad aš esu Minerva arba Sofija, pakaktų vieno pasižiū­rėjimo į mane tam paneigti, net jei ir nesakyčiau jokių kalbų, kurios būna teisingas sielos veidrodis. Juk kas yra mano sieloje, tas atsispindi ir veide: nėra manyje nė krislo apsimetimo. Visada ir visur aš nekintanti, manęs negali nuslėpti net tie, kurie bando pasisavinti išminties kaukę ir vardą, kurie, pagal graikų patarlę, vaikščioja lyg bež­džionės su purpuriniais drabužiais arba lyg asilai su liūto kailiu. Tegul apsimeta, kaip patinka: kyšančios auselės vis tiek išduos Midą. Prisiekiu Herkuliu, tai nedėkinga žmonių giminė, kuri, būdama tikriausiai mano partijoje, vis dėlto žmonių akivaizdoje tiek gėdisi mano vardo, jog net primeta jį, tarytum kokį keiksmą, kitiems. Tie kvailiausieji iš kvailių nori pagarsėti esą išminčiai ir talesai, bet ar galima pavadinti juos kitaip, kaip „morosofais“?

Ištrauka: Erasmus Roterodamus. Pagiriamasis žodis kvailybei. Vilnius: Vaga. 2011, p. 26, 27