Pareiga

Autoritarinė etika pripratino žmones prie idėjos, kad, norint būti geram, reikia milžiniškų ir nepaliaujamų pastangų, kad žmogus turi nuolat su savimi kovoti ir kad kiekvienas klaidingas jo žingsnis gali būti pražūtingas. Šis požiūris plaukia iš autoritarinės prielaidos. Jei žmogus būtų tokia bloga būtybė ir jei dorybė būtų tik pergalė prieš save, tuomet ši užduotis iš tikrųjų būtų pasibaisėtinai sunki. Tačiau jei dorybė yra tas pats kaip produktyvumas, ką pasiekti – nors ir nelengvas, bet anaiptol ne toks sunkus ir sudėtingas uždavinys. /…/ noras produktyviai panaudoti savo galias yra įgimtas žmogui, ir jo pastangos iš esmės nukreiptos pergalėti save ir pašalinti iš aplinkos kliūtis, kurios trukdo jam elgtis pagal polinkius. Tuo metu, kai žmogus, kuris tapo bevaisis ir destruktyvus, vis labiau paraliuojamas ir, taip sakant, uždaromas ydų rate, žmogus, kuris įsisąmonina savo galias ir naudoja jas produktyviai, įgauna stiprybės, pasitikėjimo, laimės, ir jam vis mažiau ir mažiau gresia pavojus susvetimėti sau; galime sakyti, jog jis sukuria „doros ratą“. Džiaugsmo ir laimės išgyvenimas /…/ yra ne tik produktyvaus gyvenimo rezultatas, bet ir jo stimulas. Blogio slopinimas gali kilti iš savęs baudimo ir sielvarto, bet niekas labiau nepadeda tarpti gerumui humanistine prasme kaip džiaugsmo ir laimės išgyvenimas, lydintis kiekvieną produktyvią veiklą. Bet koks džiaugsmo padidėjimas, kurį gali laiduoti kultūra, etiniam jos narių auklėjimui duos daugiau negu visi įspėjimai apie bausmę arba pamokslai apie dorą.

[Ė. Fromas. Žmogus sau]