Įsakymas

Antikinė etika grindiama autonomišku laisvo individo apsisprendimu. Ji siūlo kelius į laimę, bet neliepia jos siekti. Aristotelio manymu, jauniems žmonėms, kurie menkai moka valdyti jausmus, etika mažai ką gali padėti. «Todėl jaunuoliui nedera klausyti paskaitų iš valstybės mokslo srities. Mat jis dar neturi gyvenimo patirties, o paskaitos kaip tik remiasi patirtimi ir nagrinėja kaip tik ją. Be to, jaunuolis labiau yra linkęs pasiduoti jausmams ir aistroms, tad tokios paskaitos jam būtų nenaudingos ir beprasmės, nes jų tikslas yra ne pažinimas, o veiksmas.» [Nikomacho etika]

Krikščioniškoji etika, kitaip nei antikinė, įsako.

Pagrindinis įsakymas yra toks: «Mylėk Viešpatį, savo Dievą» (Mt 22, 36). Krikščioniškoji etika iš judaizmo perima teokratinės bendruomenės įstatymą ir pavertė jį krikščioniškosios moralės principais, primenančiais juridinį kodeksą (nežudyk, nevok, nesvetimauk ir t.t.)

Kita vertus, Aristotelis pažymi, kad ne visi išgyvenimai gali turėti vidurį.

«Kai kurių išgyvenimų jau patys pavadinimai rodo blogį, pavyzdžiui, džiaugsmas dėl kito nelaimės, begėdiškumas, pavydas, o iš veiksmų – svetimoteriavimas, vagystė, žmogžudystė.» [Nikomacho etika]

Pagal Aristotelio etiką, kitaip negu pagal krikščioniškąją, nuodėmė nėra įsisąmoninama,

Kaltė ir nuodėmė – iš judaizmo perimtos savimonės formos.

Senajame Testamente nuodėmė pasireiškia kaip išorinis įstatymo laužymas, o Naujajame – suvokiama kaip svarbi vidinė motyvacija.

Senasis Testamentas draudžia veiksmą. «Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk!» (Mt 5, 27). Tolesnė frazė – posūkis į vidinę motyvaciją: « O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi» (Mt 5, 28).

Senajame Testamente pateikiami dešimt Dievo įsakymų, kuriuos per Mozę Dievas apreiškė žydų tautai, o per krikščionybę – ir visiems žmonėms. Išorinis įsakymas virsta sąžinės balsu. Krikščionybės autoriai aptinka sąžinės fenomeną.

Augustino antropologijoje žmogus iš Dievo gauna moralinę sąžinę (conscientia). Dievas pateikia dėsnį, kuris paprasčiausiai yra pats Dievas. Mes vadiname jį amžinuoju dėsniu. Šis dėsnis nušviečia mūsų sąžinę. Pirmieji moralės principai – mūsų sąžinės veiksmo tvarka. Mes turime dėsnį, kurį sudaro sąžinės įsakymai. Vadiname jį prigimtiniu dėsniu.