Valdovas – lyderis ir vadovas

„… nieko nėra nepastovesnio ir trapesnio už šlovę galybės, nesiremiančios savo jėga.“ (Citata iš Tacito „Analų“ (XIII, 19))

Šiandien šiek tiek pažaisime. Paskaitysiu Jums Niccolo Machiavellio veikalo „Valdovas“ ištraukas. Skaitysiu šiek tiek kitaip: kai kuriose vietose (skliausteliuose) keisiu žodžius, kai kuriose – palaipsniui palikinėsiu originalius (taip pereisime prie metaforinio suvokimo) ir, žinoma, trumpinsiu, glaudinsiu, stengdamasi išlaikyti pradinę prasmę. Tokiu būdu tekstas įgaus daugiau šiuolaikiškumo ir parodys, kad žmonių elgesio modeliai istorijos eigoje nelabai kinta. Priminsiu, apie makiavelizmą dažniausiai diskutuojama, kai kalbama apie politiką. Tačiau makiavelizmas, kaip reiškinys, aptinkamas įvairiose tiek visuomeninėse, tiek privačiose veiklose. Lakoniškas jo apibrėžimas – tai valdžios siekimas ir išlaikymas bet kuriomis priemonėmis. [Kiekvienam girdėtas išsireiškimas, jog siekti karjeros – tai „lipti per kitų galvas“.]

„Reikia elgtis taip, kaip daro patyrę lankininkai:jeigu jiems atrodo, kad taikinys yra toliau, negu siekia lankas, kurio stiprumą jie žino, tai jie taikosi toliau, negu yra tikrasis tikslas, – ne todėl, kad norėtų savo strėlę pasiųsti taip toli, bet todėl, kad taip šaudami galėtų pataikyti į norimą vietą.“

Žmonės beveik visada mėgdžioja kitus. Todėl ir išmintingas žmogus turi eiti didžiųjų pramintais takais, nors ir neprilygs jiems šaunumu, tai bent nusipelnys šiokią tokią pagarbą. Taip moko Machiavellis valdovus. Šiuo atveju seksiu autoriaus mokymu bei kopijuosiu jį patį.

Nesuklysime, jei žodį „valdovas“ kai kuriose vietose keisime į „lyderį“ ar „vadovą“. Nors ne visi vadovai yra lyderiai, kaip ir ne visi lyderiai yra vadovai, bet šiuos žodžius kontekste laikysime tapačiais. Taigi, lyderis visuomet tiksliai žino, ko nori, ir koncentruojasi ties tikslu, kurio siekia.

Geidžiantys įgyti valdovo (vadovo) palankumą, stengsis jam visaip įsiteikti. Taigi, tikiuosi, kad skaitytojai palaikys ir patys įsitrauks į šitą žaidimą.

Norint pažinti liaudies prigimtį, sako Machiavellis, reikia būti valdovu, o norint pažinti valdovų prigimtį reikia būti paprastu žmogumi. Panašu, kad socialinio statuso padėtį pasirinkome teisingai, tiesa?

Ilgiausiai poste išsilaiko tas, kuris mažiausiai pasikliauja laimės malone. Taigi, savo kelionėje nepasitikėsime nei laime, nei sėkme.

Nėra sunkiau įvykdomo, rizikingiausio dalyko, kaip tapus valdovu (vedliu), sako autorius, įvesti naują tvarką. Tai gerai įsidėmėti turėtų kiekvienas naujas valdovas (vadovas). [Perspėju, mielieji, rizikuojate ir Jūs žaisdami šį naujai pasiūlytą žaidimą.] Jam priešinsis visi, kurie gerai gyveno esant senajai tvarkai. Žmonės įprastai nepasitiki naujovėmis, kol jų gerumu neįtikina patirtis. [Bet mes novatoriai, tiesa? Todėl iki galo negalime būti paklusnūs Machiavellio mokymui.]

Paprasti piliečiai, kurie valdžią nusiperka arba gauna iš kieno nors malonės, sunkiai valdžią išsaugoja. [Nieko neperkame ir nieko nepaparduodame. Niekieno malonės neprašome ir ja nesinaudojame.]

Žmogus visą laiką gyvenęs paprastai, negali mokėti valdyti. [Priminsiu, mes tik žaidžiame smėlio dėžėje.]

Kas valdovu tampa per liaudies malonę, tas turi išsaugoti jos palankumą, antraip sunkią valandą nebus jam išsigelbėjimo. [Nieko keisto, demokratijos laikai.]

Kiekvienos valstybės (bet kokios institucijos) pagrindas – geri įstatymai (taisyklės) ir gera kariuomenė (komanda).

Negali būti gerų įstatymų (taisyklių) ten, kur nėra geros kariuomenės (komandos), ir atvirkščiai, kur gera kariuomenė (komanda), ten geri ir įstatymai (taisyklės).

Kariuomenė (komanda) gali būti nuosava (sava, t. y. surinkta iš giminių ir gerų pažįstamų), arba samdyta (svetima); gali būti dar – mišri.

Samdyta kariuomenė (komanda) bus nenaudinga ir pavojinga. Valdovas (vadovas), kurio valdžia remiasi samdyta kariuomene (komanda), niekada nesijaus tvirtas ir saugus, nes samdiniai nebus ištikimi. Taip yra todėl, kad samdinius mūšio (konkurencijos) lauke laiko ne meilė ar kokia nors kita paskata, o vargana alga – per menkas akstinas, kad eitų už valdovą (vadovą) mirti. Net jei samdiniai ir bus gabūs, valdovas (vadovas) taip pat negalės jais pasikliauti, nes jie visada stengsis iškilti patys, taip pragaišins savo šeimininką.

Tad išmintingi valdovai (vadovai) visuomet kratosi tokios kariuomenės (komandos) rūšies ir verčiasi savomis jėgomis.

Mišri kariuomenė taip pat daug prastesnė bus už vien savas pajėgas, bet daug geresnė  nei kariuomenė (komanda), susidedanti tik iš samdinių.

[Ir kas drįs prieštarauti, kad Lietuvoje nėra makiavelizmo?]

Tikriausiai esminis klausimas bus: tai koks ir kada tas valdovas (vadovas) yra geras valdovas (vadovas)?

Valdovai, kurie daugiau galvoja apie malonumus nei apie kariuomenę, anksčiau ar vėliau praranda valdžią. Toks dėsnis. Taigi, valdovas privalo neturėti kitų rūpesčių, kaip karas (konkurencija rinkoje) ir kariuomenės tvarkymas. Jis niekada neturi liautis galvojęs apie reikalus ir tai padaryti gali dviem būdais: pratybomis ir apmąstymais.

Valdovas turi ne tik žiūrėti drausmės ir mokyti kariuomenę, bet ir nuolat jodinėti taikos metu į medžioklę ir taip ištverti sunkumus, susipažinti su vietovėmis, sužinoti, kur stūkso kalnai, kur plyti slėniai, driekiasi lygumos ir etc.

Valdovas, kuriam stinga tokios patirties, neturi svarbiausių karvedžio savybių. Tokia patirtis padeda valdovui aptikti priešą (kliūtis ir konkurentus), pasirinkti stovyklavietę (strategiją).

O dėl proto lavinimo, tai valdovas turi skaityti istorijos veikalus ir susipažinti su didžiųjų žmonių darbais, tyrinėti, kaip jie elgėsi kare, perprasti jų pergalių arba pralaimėjimų priežastis, kad išvengtų pralaimėjimo ir pasiektų pergalę. [Dėl valdovo proto būtinybės tikriausiai jokių abejonių nekyla, tiesa?]

„… kadangi žmogus iš prigimties negali būti apdovanotas vien dorybėmis ir vien dorai elgtis, tad išmintingas valdovas turi vengti tų ydų, per kurias gali netekti valdžios;“

 Kita vertus, Machiavellis tuoj pat paprieštarauja sau ir teigia:

„… valdovas neturi bijoti būti apkaltintas ydomis, be kurių sunku išlaikyti valdžią, nes viską gerai apgalvojus paaiškėja, kad esama dalykų, iš pažiūros atrodančių dorybėmis, o iš tikrųjų artinančių pražūtį, bet yra ir tokių, kurie iš pažiūros yra ydos, o iš tiesų garantuoja saugumą ir gerovę.“

Kitaip sakant, mielieji, jei neturite savyje ydų (kas mažai tikėtina) arba jei turite, bet sunkiai susitariate su jomis bei atleidžiate  sau, jokiais va(l)dovais tapt net nesvajokit! Tiek ydos, tiek dorybės pas Machiavellį santykiniai „dydžiai”.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Niccolo Machiavelli „Valdovas“ (Vaga, 2018)