Žmogui maloniausia daug galėti, bet nieko nedaryti, viską gaunant iš kitų
Pastebėjau, kad jei kažko tikimės iš kito žmogaus ir manome, kad jis ar ji daug deda pastangų, bet visgi nesigauna, mažiau nusiviliame ir pykstame, nei tada, kai nesėkmės atveju dar stebėjome ir žmogaus atsainumą. Nes pirmu atveju kaltė tarsi krinta ant prastos lemties, o antru – ant žmogaus. Ir atvirkščiai, jei kažkur patys mažai pastangų padėjome ir mus kas nesigavo, ne taip apmaudu, nei tada, kai darėme viską, kas tik įmanoma, bet išėjo šnipštas. Peršasi mintis, kad mūsų patogumas ar laimė yra dažnai kitų kančios sąskaita ir atvirkščiai. Čia suprantama kalbame apie pragmatinius, sudaiktintus santykius, kurie artimi kažkuo ir sadizmui.
Kitais kartais, kai mes siekiame tikslo bendrai, vienu metu, lygiagrečiai su kitais, mums smagu, kai kažkas dirba drauge, o ne lėčiau ar greičiau, t. y. asinchroniškai. Drauge pasiekto tikslo džiaugsmas mus sujungia, džiaugsmą padaugina. Kita vertus, kuo kažkas lėčiau veikia ar net kuo labiau priešingai veikia mūsų tikslui, tuo mums pikčiau. Ir tuo pikčiau, kuo tikslas svarbesnis. Jei tikslas labai svarbus ir kažkas jį mums už mus pasiekia, liksime veikiausiai patenkinti, ypač jei jo siekėme kaip kažkokios išorinės gėrybės O nepatenkinti būsime tada, nuliūsime ar pavydėsime tada, kai bus svarbus ne tiek laimikis, pats savaime, kiek mūsų geba tai atlikti.
Išeina, kad labiausiai žmogui malonu viską galėti (a), bet nieko nedaryti (b), viską gaunant iš kitų (c), bet tuo metu kitiems jis ir didžiausias kančių šaltinis bus (d).
Alternatyva galbūt yra kažko siekimas drauge. Ir kuo draugija bus didesnė, tuo daugiau bus visko pasiekta (c), daugiau galios jausmo (a), mažiau sugaišto laiko (b) ir mažiau kančių kitiems (d).
Tokiu būdu išeina, kad svarbus yra savęs valdymas, jog derėtum prie bendrumos, tačiau absoliučiai save valdantis, kaip visą, kas jam duota valdantis, visagalis, jau turės labai daug pats, gal net daugiau nei būdamas bendrijoje ir jam jau tos bendrijos nereikės. Tiek maksimalios laisvės, tiek tobulos vergijos atveju turėsime žmogų su panašiomis savybėmis/galiomis, tik vienu atveju jis aukosis ir džiugins kitus, o pats kentės, o kitu – džiugins save palikdamas kančiai kitus.
Akivaizdu, kad savęs valdymas būtų pirmas žingsnis, o jau vėliau nuspręstume – aukotis ar ne. Kad taip neįvyktų, bendruomenė užbėga įvykiams už akių ir išsyk moko pasirinkti aukotis ir tik po to suteikia galias, tačiau toks „mokslas“ yra suvaržymas ir neleidžia turėti save visą, o turintis save visą negali būti patikimai bendruomenės „turimas”, jo žmogiškųjų galių prasme. Išeina, jog tenka rizikuoti ir turėti visagalį arba apsidrausti ir turėti pusiaužmogį. Pusiaužmogis niekada neišugdys visaverčio vien jau todėl, kad kai kurie būties aspektai jam nepažinūs. Išeina, kad sveika visuomenė galima tik rizikuojant (drąsa), o liguista yra apsidraudimo (baimės) pasekmė.
Tiek drąsa, tiek baimė neatsiranda lygioje vietoje, viena randasi įveikiant sunkumus ir stiprėjant, kita jų neįveikus. Lengviausiai įveiks sunkumus sąmoningas ir kantrus žmogus, sunkiausiai kvailas ir bevalis. Išeina, kad stipraus ir sąmoningo žmogaus gera valia didžiausias vaistas, džiuginant ir mažinant kančias tam, tada ir ten, kur labiausiai padeda kitam ugdyti valią ir sąmonėti bei leisti kentėti ten, kur užsibuvęs žmogus genda.
Edvardas Šidlauskas
Penktadienio spekuliacijos
Iliustracija: Toby Marshman
Naujausi komentarai