Du požiūriai į filosofijos istoriją

Pirmąjį požiūrį, grindžiamą istoristine filosofijos samprata, galėtume pavadinti moksliniu arba tiriamuoju. Tyrinėjimo tikslai gali būti įvairūs: paaiškinti, ką mąstė vienas ar kitas praeities filosofas, atskleisti vienos ar kitos filosofijos atsiradimo priežastis, nulėmusias kalbinę išraišką ar problematiką, ieškoti vieno filosofo įtakos kitam, lyginti įvairiose epochose ar civilizacijose egzistavusias filosofines sistemas ir t.t. laikydamasis šio požiūrio, į kokią nors filosofiją tyrinėtojas žvelgia kaip į negyvą praeities faktą, nebeturintį jokios svarbos dabarčiai.

Antrąjį požiūrį į praeities filosofų idėjas galima pavadinti filosofiniu arba dialoginiu. Šiuo atveju filosofo nedomina, kaip, kada ir kodėl atsirado viena ar kita filosofinė idėja, jam nesvarbios tos idėjos turinį ar išraiškos būdą lėmusios istorinės aplinkybės, priežastys ar veiksniai, esantys už pačios idėjos ir su ja ne tik nesutampantys, bet ir neturintys tiesioginio ryšio. Filosofas užmezga tiesioginį dialogą su idėja, išsakyta kito mąstytojo, remdamasis tik vienu – tiesos ar netiesos – matu. Tai mąstantis pokalbis su didžiaisiais mąstytojais ne apie tai, kas buvo ir ko dabar jau nebėra, o apie tai, kas buvo, yra ir bus visada.

Tokiam pokalbiui laiko atstumas neturi jokios reikšmės. Visos esmingos didžiųjų mąstytojų idėjos esti dabartyje ir yra tokios pat aktualios kaip ir tada, kai jos buvo suformuluotos pirmą kartą. Dialogą su kitais mąstytojais vedančiam filosofui filosofijos istorija tarsi neegzistuoja, nes tai, ką mąstė kiekvienas didis mąstytojas, yra antiistorinė realybė. Būtis kaip absoliuti transcendencija istorijos neturi. Šiuo atveju galima kalbėti ne apie filosofijos istoriją, o veikiau apie mąstančių mąstytojų forumą, vykstantį čia ir dabar, amžinoje dabartyje. Šio forumo tikslas – bendromis pastangomis smelktis į pačių daiktų gelmę, atskleisti vis kitus transcendentinės būties profilius.

[Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.146]