Dar kartą apie Freudą

Pirmiausia svarbu pabrėžti, jog vertėtų skaityti ne apie Freudą, bet būtina skaityti patį Freudą. Antra, šiuolaikiniam skaitytojui iki šiol Freudas aktualus, nes visi  jo tekstai šaukiasi interpretavimo.

[Freudo vertimai į lietuvių kalbą: Anapus malonumo principo. Kūrinių rinktinė. Vilnius: Vyturys, 1999; Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius: Vaga. 1999; Kasdienio gyvenimo psichopatalogija: apie užmiršimą, kalbos klaidas, supainiojimus, prietarus ir apsirikimus. Vilnius: Mokslas. 1992]

Trečia, įprasta Freudą vertinti kaip kontraversišką mąstytoją, nes šis kalbėjo apie seksualumą bei psichiką, ir trikdė tuo, kad pagrindė psichoanalizę, tyrinėdamas noumeną – sapnus ir riktus (manoma, kad tyrinėjo tai, kas nėra tyrinėtina).

Pats Freudas ne visiškai valdė konceptus, kuriuos siekė paaiškinti (gyvenimą, mirtį, malonumus, ego). Jo konceptai dažnai nestabilūs. Todėl patartina Freudą aiškintis nepaliaujamai jį interpretuojant. O interpretavimas, kaip ir pati psichoanalizė, yra begaliniai „dydžiai“…

Freudą įdomiai interpretavo prancūzų psichoanalitikas Jeanas Laplanche‘as (Jacques‘o Lacano mokinys). Jo manymu, Freudo kūryboje, kas iš pradžių yra gyvenimas (homeostazė), tampa mirtimi (Tanatos), o tai, kas iš pradžių yra mirtis (nesurišta energija), tampa gyvenimu (Eros).

Freudas – novatorius, nes pradeda taikyti „kalbėjimo terapiją“: pacientui įtampa atslūgsta kalbant ir interpretuojant, t. y. manipuliuojant reikšmėmis.

Psichika Freudui, tai „nervų ligos ekonomika“. 1885 m. „Projekte“ aprašo jaunos moters atvejį. Emmą kamavo baimė eiti į parduotuves vienai. Analizėje Emma sieja savo simptomą su prisiminimu, kai ji, būdama 12-os metų, nuėjusi į parduotuvę, pamačiusi du besijuokiančius pardavėjus ir, apimta baimės, išbėgusi iš parduotuvės. Analitinis tyrimas atskleidžia, jog už šio epizodo slepiasi kitas: būdama 8-erių Emma užsukusi į parduotuvę nusipirkti saldainių, ir parduotuvės savininkas ėmęs glamonėti jos genetalijas per drabužius.

Šių dviejų epizodų froidiška reikšmė ta, kad pirmasis epizodas – traumuojantis kaip prisiminimas, bet nekaltas kaip įvykis; antrasis – potencialiai traumuojantis kaip įvykis, bet nekaltas kaip prisiminimas (tuo metu nebuvo išgyventas kaip trauma).

Freudui tampa lemiama perkėlimo sąvoka. Perkėlimas leidžia bet kokią traumos sąvoką vertinti pagal jos retrospektyvią reikšmę. Ir trauma gali būti įvertinama ne kaip fizinis įvykis.

Ryški perskyra Freudo darbuose tarp fizinio, biologinio ir simboliškojo lygmenų tapo daugybės ginčų ir nesusipratimų šaltiniu.  Kai aiškinimo elementas tampa lemiamu psichikos gyvenimui, kiekybinis (vėliau bihevioristinis) psichikos modelis tampa neadekvatus. Freudo teorijoje psichika veikiau reikšmių struktūra nei fizinis vienetas.

Daugelis aiškintojų atmeta Freudo seksualumo teoriją, nes mato tik jos biologinę, o ne simbolinę reikšmę.

Sapnų interpretavime Freudas nesiremia jokiu sapnų kodu. Jis remiasi pačiu sapnu. Tačiau sapnas negali būti suprastas tiesiogiai. Sapnas Freudui reiškia noro išsipildymą, todėl ir kiekvieno sapno interpretavimas turi būti skirtingas. Sapnas – tai lyg savarankiška kalba, tam tikra prasme – ideolektas. Jis visuomet slepia pranešimą, susijusį su sapnuotojo seksualumu. Bet nesupraskite tai  pažodžiui! Kadangi seksualumas Freudo teorijoje būtinai yra slepiamas, tai reiškiasi tam tikrais ženklais bei simboliais. Seksualumas nereiškia vien gyvuliško potraukio; seksualumas glūdi visuose socialinio ir kultūrinio gyvenimo perkėlimuose.

Taigi, norint suprasti perkėlimo ir iškraipymo reikšmę sapnuose, būtina suvokti slėpimo vaidmenį. O slėpimas glaudžiai susijęs su pasąmone. Sapnuotojas slepia skausmingus ir traumuojamus seksualinės prigimties prisiminimus, tokiu būdu slėpimas – tai gynybos forma.

Galbūt paklausite, o kodėl reikia atskleisti tai, kas slepiama? Iš dalies todėl, kad slėpimas gali sukelti simptomus ir pasikartojimus pasąmonėje.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 36-39)