Hermanas Hesė apie laimę

“Vieną dieną, kai sykiu gėrė pieną ir gyrė savo namus, Lėnė staiga svajingu balsu paklausė:
– O kas bus, kai ateis žiema?
Niekas jai neatsakė. Robertas nusijuokė, Auksaburnis keistai nukreipė žvilgsnį į tolį. Pamažu Lėnė suprato, kad niekas apie žiemą nė negalvojo, kad niekas rimtai nė nemanė taip ilgai užtrukti vienoje vietoje, kad šitie namai ne namai, kad ji atsidūrė tarp bastūnų. Ir ji nukabino galvą.
Tada Auksaburnis žaismingai ir padrąsinamai lyg vaikui pasakė:
– Tu esi ūkininkų vaikas, Lėne, o tie toli žiūri į priekį. Nebijok, tu vėl pareisi namo, kai baigsis maras, jis juk amžinai neužtruks. Tada grįši pas tėvus ar pas ką nors kitą, arba vėl nueisi tarnauti į miestą ir turėsi duonos kąsnį. Dabar vasara ir aplinkui visi miršta, o čia gražu ir mums visiems gerai. todėl būkim čia tol, kol mums patiks.
– O paskui? – piktai riktelėjo Lėnė. – Paskui viskas baigsis? Tu išeisi? O aš?
Auksaburnis nutvėrė jos kasą ir švelniai timptelėjo.
– Mažas kvailas vaike, – pasakė jis, – ar tu jau užmiršai laidotojus su kabliais, išmirusius namus ir tą didelę duobę priešais miesto vartus, kur dega ugnis? Tu turi džiaugtis, kad neguli tenai duobėje ir lietus neskalbia tavo marškinių. Džiaukis, kad tau pasisekė pabėgti, kad dar kruti ir gali juoktis ir dainuoti.
Bet ji nebuvo patenkinta.
– Tačiau aš nenoriu iš čia išeiti, – rypavo ji, – aš nenoriu tavęs paleisti, nenoriu. Juk negali džiaugtis, kai žinai, jog netrukus viskam ateis galas!
Auksaburnis darsyk jai atsakė, maloniai, tačiau su slepiamu grasinimu balse:
– Dėl to, mažyte Lėne, jau daug išminčių ir šventųjų suko galvas. Nėra tokios laimės, kuri truktų ilgai. Jeigu tau nepatinka tai, ką mes dabar turim, ir daugiau nebedžiugina, tai aš dar šią valandą uždegu trobelę, ir visi išsivaikštom kas kur. Tegu bus taip, kaip yra Lėne, ir gana tų kalbų.
Taip ir liko, ji nusileido, tačiau jos džiaugsmą aptemdė šešėlis.
Keistas dalykas, galvojo jis, tos moterys ir meilė; joms iš tiesų nereikia žodžių. Tiktai vieno žodžio tai moteriškei užteko, kad nurodytų pasimatymo vietą, visa kita pasakė ne žodžiais. Kuo gi? Akimis, taip, jomis, ir tam tikru truputį prikimusio balso skambesiu, ir dar kažkuo, galbūt kvapu, švelniu, neryškiu odos spindesiu, kuris moterims ir vyrams tuojau duoda suprasti, kaip jie vienas kito geidžia. Visa tai buvo keista, tarsi kokia subtili slapta ženklų kalba, ir jis taip greit tos kalbos išmoko! Jis labai džiaugėsi ateinančiu vakaru, jam buvo be galo smalsu, kokia bus ta aukšta šviesiaplaukė moteris, koksai bus jos žvilgsnis ir balsas, koksai kūnas, judesiai ir bučiniai – aišku, kad visai kitokie kaip Lizos. Kur ji dabar galėtų būti, ta Liza, su juodais vešliais plaukais, ruda oda, trumpais atodūsiais? Ar vyras ją mušė? Ar ji dar prisimena jį? Ar jau susirado kitą meilužį, kaip jis šiandien rado naują moterį? Kaip greitai viskas vyksta, kiek daug kelyje sutinka meilės, kaip puiku ir malonu tai ir kaip greitai viskas baigiasi! Tai nuodėmė, tai ištikimybės laužymas, dar neseniai jis greičiau būtų davęsis nužudomas, negu padaręs tokią nuodėmę. O dabar štai laukia jau antros moters, ir jo sąžinė tyli rami. Tiesa, galbūt ne visai rami; tačiau ne dėl ištikimybės laužymo ar geidulių jo sąžinė kartais sunerimdavo ir pasijusdavo netyra. Tai buvo kažkas kita, kam jis negalėjo rasti žodžio. Tai buvo dar nepadarytos, tačiau atsineštos į pasaulį kaltės jausmas. Galbūt tai buvo tai, ką teologija vadina prigimtine nuodėme. Taip, gyvenimas turėjo savyje kažko panašaus į kaltę – jei ne, tai ko gi toks tyras ir toks išmintingas žmogus kaip Narcizas būtų atgailavęs lyg koks pasmerktasis? Arba kodėl jis pats, Auksaburnis, jaučia kažkur viduje tą kaltę? Argi jis ne laimingas? Argi jis ne jaunas ir sveikas, argi ne laisvas kaip paukštis? Argi jo nemyli moterys? Argi ne puiku jausti, kaip jis suteikia tokį patį malonumą mylimai moteriai, kokį pats patiria? Kodėl gi jis vis dėlto nesijaučia visiškai laimingas? Kodėl gi jo laimę kaip ir Narcizo dorybes ir išmintį tarpais užtemdo ši keista gėla, tyli baimė, sielvartas dėl laikinumo? Kodėl jis kartais taip mąsto, galvoja, nors ir puikiai žino, jog nėra mąstytojas?
Ir vis dėlto gera gyventi. Jis nusiskynė pievoje violetinę gėlelę, prisikišo ją prie akių, įsižiūrėjo į mažas siauras taureles, kaip per jas eina gyslos ir mažulyčiai plauko storumo organai; kaip moters strėnose ar mąstytojo smegenyse pulsuoja gyvybė, virpuliuojantys geiduliai. Ir kodėl apie tai nieko nežinoma?
Kodėl negalima pakalbėti su gėle? Bet juk ir du žmonės negali viens kito kaip reikia suprasti, tam reikia ypatingos laimės, draugystės ir pasiruošimo. Ne, laimė, kad meilei nereikia žodžių; kitaip ji būtų pilna nesusipratimų ir kvailysčių.
Ak, kokios buvo Lizos akys, pusiau užmerktos, iš malonumo tarsi užgesusios, ir pro virpančius vokus švietė baltas jų kraštas – to nepasakysi nė dešimčia tūkstančių mokytų ir poetiškų žodžių!Nieko ak nieko neįmanoma apsakyti žodžiais, išgalvoti – ir vis dėlto žmogus nuolatos trokšta išsikalbėti, jam amžinai maga galvoti!”

(Hermanas H. Narcizas ir Auksaburnis. Vilnius: Alma littera. 1995. P. 152-154)