Kas yra laimė?
Tarp laimės idealo ir realaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu visada yra didesnis ar mažesnis skirtumas. Nuo laimės, kaip idealo, turime skirti realią žmogaus laimę, kurios turinį sudaro daugumos patenkinimas ir su tuo susiję nuolatos išgyvenami teigiami jausmai, taip pat teigiamas savęs ir savo gyvenimo vertinimas. Žmogus yra realiai laimingas, jeigu jo gyvenime teigiami įvykiai, išgyvenimai ir mintys viršija neigiamąsias ir jis, šitai įsisąmonindamas, yra iš esmės patenkintas savo gyvenimu. Netgi patirdamas daug sunkumų ir nelaimių žmogus bus realiai laimingas, jeigu savo gyvenimą apskritai vertina teigiamai ir iš esmės yra patenkintas savo likimu. Tad apie realią laimę galima kalbėti kaip apie dvasinę harmoniją, kada žmogaus sąmonėje vyrauja teigiami išgyvenimai, palaikomi atitinkamos veiklos ir elgesio.
Nelaimingam gyvenimui yra būdinga neigiamų išgyvenimų, nuotaikų ir minčių persvara. Neigiami išgyvenimai nuolatos kyla, kai realioji žmogaus padėtis ir pasiekimai nedaug teatitinka jo norus ir siekius, neteikia galimybių patenkinti pagrindinius interesus, išplėtoti ir realizuoti jėgas. Žmonės jaučiasi nelaimingi, kai patiria nesėkmes, negali realizuoti savo siekių, yra blogos nuomonės apie save, nusivilia kitais žmonėmis, sielojasi dėl jų nelaimių, savo tautos, savo tėvynės likimo. Nors ir turėdamas pasisekimų bei džiaugsmo valandėlių, žmogus yra nelaimingas, jeigu apskritai yra nepatenkintas savo gyvenimu, pačiu savimi.
Reikia pasakyti, kad realioji laimė yra nepaprastai individuali, intymi, tiksliai neapibrėžiama išgyvenimų visuma, tad apie laimingą ar nelaimingą gyvenimą galime kalbėti labai apytikriai. Tarp vieno ir kito neįmanoma išvesti griežtesnės ribos. Dažniausiai žmonės yra tik įvairiais požiūriais, daugiau ar mažiau kiekvienas savaip laimingi ar nelaimingi. Vienu savo amžiaus laikotarpiu jaučiasi laimingas, kitu – nelaimingas, pasitenkinimas gyvenimu gali virsti nepasitenkinimu, ir atvirkščiai. Tik retkarčiais žmonės jaučiasi labai laimingi arba labai nelaimingi. Ir, atrodo, antrųjų yra daugiau negu pirmųjų.
Kaip klostosi kurio nors žmogaus gyvenimas, kiek jis jaučiasi laimingas, lemia daug numatomų ir nenumatomų veiksnių. Iš vienos pusės žmogaus laimė priklauso nuo objektyvių jo gyvenimo sąlygų; iš kitos – nuo jo paties poelgių, siekių, pastangų, pažiūrų, t.y. nuo subjektyvių veiksnių.
Objektyvios sąlygos – tai artimoji socialinė aplinka, visuomeniniai istoriniai įvykiai bei aplinkybės, sudarančios bendrąją mūsų gyvenimo situaciją, kurią mes nedaug tegalime paveikti ar pakeisti. Tai taip pat tie žmonės, su kuriais mums tenka bendrauti, kurie susiję su mūsų gyvenimu ir savo asmenybės bruožais, interesais, poelgiais jį paveikia. Prie objektyviųjų sąlygų priskirtini ir kai kurie įgimti individualybės bruožai.
Nuo šių sąlygų daug priklauso tenkinimas tų poreikių, kurie yra būtini palaikyti mūsų kūnišką ir socialinę egzistenciją, taip pat galimybės ugdyti sugebėjimus, ugdyti savo asmenybės pasaulį.
Objektyvios žmonių gyvenimo sąlygos daugeliu atžvilgių yra labai nevienodos, kas tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi ir jų gyvenime. Žmonės iš prigimties yra nevienodai sveiki ir stiprūs, nevienodai gabūs ir gražūs. Vieniems tenka augti ir bręsti taikos, socialinės pažangos metais, kitiems – karų, socialinių suiručių, kultūrinės ir politinės priespaudos laikotarpiais. Mus ir mūsų artimuosius gali ištikti netikėti įvykiai, nepasisekimai, nelaimės, kurių dažniausiai negalime nei numatyti, nei išvengti. Objektyvios aplinkybės ne kartą lemia tai, kad vieni žmonės nuo pat jaunystės patiria daugiau pasisekimų, pripažinimo, meilės, džiaugsmo, kiti, atvirkščiai, – daugiau sunkumų, liūdesio, skausmo. Ne taip retai niekuo nekaltiems ir doriems žmonėms dėl nepalankiai susiklėsčiusių aplinkybių tenka patirti nuoskaudas, pažeminimus, skriaudas. Taigi tik iš dalies yra teisingas posakis, kad žmogus pats yra savo laimės kalvis
[Bronius Kuzmickas (g. 1935 m.)]
Kas yra laimė http://www.pasitikiusavimi.lt/pradzia, asocijuojasi su žmonių tam tikra būsena