Stoikui pareiga – jo orumo ir garbės pamatas.
Jei rytą nenorėsi keltis, pagalvok taip: „Keliuosi dirbti žmogaus darbų. Ar galiu būti nepatenkintas, jeigu einu daryti to, kam esu gimęs ir kam atsiradau šiame pasaulyje? Argi tam esu sukurtas, kad tvarsyčiausi šiltame patale?“ „Tačiau tai maloniau“. „Ar gimei malonumui, o ne darbui ir veiklai? Argi nematai, kaip augalai, žvirbliukai, skruzdės, vorai ir bitės daro tai, ką privalo daryti, ir pagal savo jėgas prisideda prie pasaulio tvarkos? O tu nenori daryti to, kas pridera žmogui? Nesistengi elgtis pagal savo prigimtį?“ „Tačiau reikia ir pailsėti“. „Sutinku, reikia, tačiau prigimtis nustatė saiką poilsiui, kaip ir valgiui bei gėrimui, o tu nori peržengti tą saiką, nepasitenkini tuo, kas pakankama; bet juk darbe esi ne toks, nepadarai tiek, kiek gali. Vadinasi, nemyli pats savęs, nes jeigu mylėtum save, tai mylėtum ir savo prigimtį, ir jos reikalavimus. Kiti, mylintys savo amatą, atsideda jam ir dirba, užmiršdami nusiprausti ir pavalgyti; o tu savo prigimtį vertini mažiau negu skulptorius.- tegu tau būna nesvarbu, ar tu atlieki savo pareigą, kęsdamas šaltį ar karštį, ar lenkiamas miego, ar gerai išsimiegojęs, ar baramas, ar giriamas, ar mirdamas, ar ką nors kita darydamas. Juk mirtis yra vienas iš gyvenimo darbų; jam atlikti pakanka tinkamai padaryti visa, kas pridera.
[Markas Aurelijus. Sau pačiam]
egzistencializmo salininkai ir siaip pesimistai spygauja , kad butis – „beprotybe” ir „laikina beprotybe” . gal tuomet tebunie „maloni beprotybe” , negu „varginanti beprotybe” , vedama ir priziurima stoikiskos , susidevejusios prigimties … ?
egzistencializmo salininkai ir siaip pesimistai spygauja , kad butis – „beprotybe” ir „laikina beprotybe” . gal tuomet tebunie „maloni beprotybe” , negu „varginanti beprotybe” , vedama ir priziurima stoikiskos , susidevejusios prigimties … ?