Galimybė savanoriškai mirti: ką tai reiškia pacientams?

„Mokytis mirti“ — tai, pasak Sokrato, viena svarbiausių filosofo užduočių. Galimai, nors ir praėjo 2400 metų, šio sunkaus mokslo taip ir nepabaigėme. Vis dėlto, su laiku, keičiasi ir pati mirties samprata, medicinos galimybės, visuomenės nuostatos. Filosofas ir etikos specialistas, dirbantis ligoninėje, Guillaume’as Durandas aptaria problemas, susijusias su šiuo metu prancūzų Senate svarstomu įstatymu dėl priežiūros gyvenimo pabaigoje.

---

Įstatymas dėl gyvenimo pabaigos, šį rudenį svarstomas Prancūzijos Senate, numato aktyvią pagalbą norintiems užbaigti savo gyvenimą. Filosofas ir medicinos etikos specialistas Guillaume’as Durand’as aiškina, kaip ši nuostata keičia mūsų santykį su mirtimi.

Guillaume Durand: „Vien žinojimas, kad galima sulaukti aktyvios pagalbos mirti, suteikia pacientams milžinišką ramybę“

Guillaume Durand, pasakoja Ariane Nicolas

Publikuota 2025 m. spalio 30 d. • Skaitymo laikas: 5 min.

Įstatymas dėl gyvenimo pabaigos, šį rudenį turintis būti svarstomas Senate po to, kai buvo priimtas pirmuoju svarstymu Nacionalinėje Asamblėjoje, numato aktyvią pagalbą mirti, daugiausia per padedamąjį savižudybę. Filosofas ir medicinos etikos specialistas Guillaume’as Durand’as aiškina, kaip ši nuostata keičia mūsų santykį su mirtimi.

Kokia dvasia šis įstatymas buvo priimtas Asamblėjoje?

Parlamente svarstomas įstatymas įveda „aktyvi pagalba mirštant“ (APM), paremtą padedamojo savižudybės principu: pacientas pats susileidžia mirtį sukeliančią medžiagą. Eutanazija, kurią atliktų medikai, išliktų išimtimi – tik tais atvejais, kai žmogus fiziškai negali atlikti veiksmo pats.

Prancūzijoje ši APM, kaip ir Šveicarijoje ar Belgijoje, būtų griežtai reglamentuota. Ji būtų prieinama tik pilnamečiams, sergantiems sunkia ir nepagydoma liga „pažengusioje stadijoje“ ir patiriantiems nuolatinį fizinį ar psichinį skausmą, aiškiai susijusį su ta liga. Vien psichologinės kančios nepakaktų. Prognozė turės būti fatališka, o paciento slaugos sąlygos būtų artimos giliam ir nuolatiniam medicininiam migdymui (sedacijai), leidžiamam pagal 2016 m. Claeys–Leonetti įstatymą.

Sprendimą turėtų priimti kelių specialistų grupė, ne vienas gydytojas. Be to, atrankos kriterijai būtų gana siauri: ankstyvoje Alzheimerio, Šarko ligos ar Lewy kūnelių demencijos stadijoje esantys pacientai nebūtų įtraukiami, taip pat ir žmonės, jau nebegalintys išreikšti savo valios, o jų išankstiniai nurodymai, valią mirti išreiškiantys dokumentai, kai dar buvo sąmoningi, nebūtų užskaitomi.

Dirbate ligoninėse kaip etikos specialistas. Ką konkrečiai sako pacientai?

Kai kuriems pacientams siūlomas gilus ir nuolatinis medicininis migdymas (sedacija), tačiau jie nenori mirti tokiu būdu. Jie nenori, kad paskutines gyvenimo akimirkos prabėgtų nesąmoningai, negebant atsisveikinti su artrimaisiais. Todėl kai kurie prašo daugiau – tikro medicininio veiksmo, kuris būtų pagalba mirštant, kaip dalis bendros medicininės priežiūros paslaugų.

Tie, kurie turi finansinių galimybių ir dar pajėgūs keliauti, vyksta į kaimynines šalis, kur tokia pagalba prieinama. Dažnai kalbuosi su kolegomis Belgijoje ir Kanadoje: beveik visi pabrėžia, kad didžiajai daliai pacientų vien žinojimas, jog tokia galimybė egzistuoja, suteikia milžinišką palengvėjimą. Daugeliu atvejų jie ta galimybe taip ir nepasinaudoja. Tačiau žinojimas, kad ji yra, leidžia išlikti ramiems iki pat pabaigos – ir pacientams, ir jų artimiesiems. Kai kuriems, kuriems ši galimybė itin svarbi, tai leidžia oriau išgyventi paskutinį gyvenimo etapą.

Ar, jūsų manymu, iš metafizinės perspektyvos ši pagalba mirti keičia individų ar visuomenės santykį su mirtimi?

Nematau tam pagrindo. Panašiai buvo ir su tos pačios lyties asmenų santuokomis: dalis žmonių tuomet gąsdino „civilizacijos pabaiga“. Tačiau kaip ir tais atvejais, taip ir čia tokie teiginiai yra perdėti. Mano požiūriu, aktyvi pagalba mirti nekeičia pačios medicinos esmės. Medicinos tikslas visada buvo ir išliks rūpintis žmogumi, palengvinti jo kančią, saugoti orumą, o ne vien pratęsti biologinį gyvenimą bet kokia kaina. Todėl ši praktika nėra priešinga medicinos dvasiai — ji tiesiog išplečia rūpesčio ribas sunkiausiais momentais.

Lygiai taip pat ji nepakeičia mūsų santykio su mirtimi. Mirtis ir toliau išliks didžiausia paslaptis, neišvengiama egzistencijos riba, apie kurią nei medicina, nei filosofija negali pateikti galutinio atsakymo. Šalyse, kuriose tokia pagalba jau leidžiama, matyti, kad pats medicininis veiksmas dažnai derinamas su ritualais ir simboline prasme, artima paciento kultūrai. Kitaip tariant, mirtis netampa „techniniu veiksmu“, o išlieka žmogišku ir kultūriniu įvykiu — panašiai kaip gimimas, kuris ligoninėje taip pat yra medicininė procedūra, bet kartu prasmės, tradicijų ir emocijų kupinas momentas.

Kai kurie įstatymo priešininkai teigia, kad pagalba mirštant kyla iš egoizmo ar hedonizmo, tarsi nebegalėtume priimti skausmingos tikrovės. Kaip jūs tai vertinate?

Pacientų pasakojimuose girdžiu visai ką kita. Jie nori susigrąžinti laisvę ir sprendimo teisę. Gyvenimo pabaigoje žmogus dažnai jaučia, kad viskas išslysta iš rankų, ir ši kontrolės netektis jį gąsdina. Kodėl dėl to jį kaltinti?

Todėl nematau, kad aktyvi pagalba mirti būtų „ultraliberalios visuomenės simptomas“ ar bandymas išvengti susidūrimo su mirtimi. Svarbiausia čia ne visagalio individo kaprizas, o akistata su nepakeliama kančia: tai pagalbos šauksmas žmogaus, kuris agonijoje, arba kuris nebenori ilgiau kęsti beprasmiško skausmo. Dauguma tokių žmonių neneigia gyvenimo ver­tės ir nebėga nuo mirties. Jie tiesiog nori, kad jų pabaiga būtų tokia, su kuria jie gali susitaikyti – oriai ir drąsiai.

Kaip užtikrinti, kad sprendimas pasinaudoti pagalba numirti būtų priimtas tinkamomis sąlygomis?

Įstatymo projekte numatyta, kad paciento valia turi būti išreikšta laisvai ir sąmoningai. Ji turi būti patvirtinta kelis kartus, o žmogus, savaime suprantama, gali persigalvoti bet kuriuo metu. Todėl itin svarbu gebėti įvertinti, ar sprendimas tikrai savarankiškas. Tam egzistuoja specialūs vertinimo įrankiai, pavyzdžiui, MacArthur Competence Assessment Tool–Treatment (MacCat-T), sukurtas dviejų amerikiečių psichiatrų, Paul’o Appelbaum’o ir Thomas’o Grisso. Šis metodas vertina keturis dalykus: ar pacientas gali aiškiai išsakyti savo pasirinkimą, ar supranta pateiktą informaciją, ar suvokia savo būklę ir pasekmes, ir ar geba svarstyti galimas gydymo alternatyvas.

Kai kurie bijo, kad galimybė pasirinkti mirtį paskatins norą „atsikratyti“ ligoniais. Ar tokios baimės girdite?

Apie ką tiksliai kalbame? Apie medikus? Galiu užtikrinti, kad niekada nesu sutikęs gydytojų ar slaugytojų, kurie norėtų „atsikratyti“ pacientais. Priešingai – kai pacientas prašo aktyvios pagalbos mirti, pirmasis mūsų tikslas yra grąžinti jį į gyvenimą, padėti rasti prasmės ir palengvėjimo. Tai pirmoji moralinė gydytojų, kaip ir bet kurio žmogaus, pareiga.

Tačiau jei prašymas išlieka, jei jis aiškus, apgalvotas ir laisvas, tuomet – tik laikantis visų sąlygų ir atsargumo – pagal įstatymą teks lydėti žmogų jo pasirinktame kelyje. Ramiai, atsakingai, neskubant.

Taip pat svarbu nepakliūti į tai, ką filosofas Ruwen Ogien vadino „hermeneutiniu įniršiu“ – kai į kiekvieną paciento žodį bandoma ieškoti paslėptos prasmės. Terminalinės stadijos ligonis pasako: „Noriu mirti.“ Mes tuojau pradedame interpretuoti: „Iš tiesų jis nori gyventi“ arba „Jam reikia meilės.“ Bet jei tas pats žmogus sako: „Noriu gyventi“, niekas nebeabejoja jo žodžiais.

Turime mokytis vienodai pagarbiai priimti skirtingas paciento užklausas ir gerbti jo autonomiją.

Pagal: Philosophie magazine | philomag.com [Numéro 194 – Novembre 2025]