Erosas

Freudas laiko erosą visatos suvokimo ir patirties principu, o principo sąvoka grąžina mus prie graikiškosios eroso sampratos, pagal kurią erosas – visos gyvybės šaltinis. Graikų mąstyme viskas, kas yra tikrovė, turi būti paaiškinama per ką nors kitą – turi turėti priežastį arba turi būti savo paties šaltinis. Kiekvieno šaltinio, kaip principo, priežastis negali būti kitame šaltinyje, jeigu pastarasis laikomas principu – arkhe, arba pradžia. Šaltinis kuria pats save ir neturi jokio kito kūrėjo. Jis – savo paties kūrinys. Toks principas negali iki galo realizuotis tame, kieno priežastis jis pats yra. Tai, kas kuriama ir tęsiama, yra persunkta ir išjudinta tai sukūrusios jėgos. Ši jėga turi būti visur ir reikštis per viską, ji turi būti visatos pulsas. Taigi erosas, kaip gyvybės šaltinis, pats neturi kito šaltinio. Jis – pirmapradis principas, kurio paneigimas būtų prieštaringas. Todėl jis negali pasitenkinti kokiu nors ribotu dalyku ar įvykiu, kurio šaltinis yra pats erosas. Tad jis neieško jokio specifinio tikslo ar objekto, o siekia tęstis ir kurti pats save. Reikėtų pabrėžti, kad tai toks judesys, kuris net nesiekia kaip nors galutinai realizuotis. Priešingai – jo refleksyvumas skatina savęs pažinimą kaip nenurimstantį veržimąsi pranokti visus savo sukurtus įvykius. Kitaip tariant, šis judesys trokšta ne kokio nors daikto ar įvykio, o erotinio kito troškimo, išreikšto per daiktą ar įvykius. Šiuo atveju ir Freudas, ir Platonas yra teisūs suvokdami erosą kaip visą peržengiantį, pranokstantį judesį. Freudas interpretuoja erosą kaip slopinimą ir todėl per sublimaciją pasirodantį judesį, o Platonas – kaip nepaliaujamą vertikalų kopimą aukštyn. Abudu galiausiai supranta erosą kaip neišsemiamą šaltinį, kuris visą laiką nepaliaujamai ieško savęs.

[Mickūnas A. SUMMA EROTIKA. Vilnius: Apostrofa. 2010. P.108, 109]